AIDAI

Povilas Dedėnas. Vagonetė pinigų gynybai: kas prikraus ir atveš?

Rašyti darsyk apie gynybos stiprinimo finansinius šaltinius paskatino garsaus apžvalgininko straipsnis nacionalinio transliuotojo portale. Atspindėdamas tipinę neoliberalų pasaulėžiūrą, apžvalgininkas įtikinėja, kad pirmų pirmiausia valstybė turėtų veržtis diržus, kur tik galėdama. Ko tik nesiūloma atsisakyti: tarnybinio transporto, naujų darbuotojų paieškos, būsimos Regionų ministerijos, kelionių užsienin ir t.t., ir pan. Proliberali pasaulėžiūra, kurią, beje, akivaizdžiausiai demonstruoja naujasis JAV prezidentas, verslo šulų interesus visuomet iškelia prieš valstybės ir visuomenės. Taigi ir akylasis apžvalgininkas siūlo pirmiausia spaustis valstybei, nors šiai ir taip lėšų trūksta būtiniausioms socialinėms reikmėms.

Formaliai visos trys valdančiojoje koalicijoje esančios partijos prisistato esančios kairiosiomis: vienos kurpia sau kažin kokį „centro kairės” kurpalį, kitos pozicionuojasi aiškiai kairiosiomis. Kairiosios – socialiai atsakingos ir subalansuotos – politikos esmė paprasta. Rūpinimasis socialiai jautriausiomis gyventojų grupėmis – pensininkais, neįgaliaisiais, nepasiturinčiais, daugiavaikėmis šeimomis ir pan. – dominuoja (ar turėtų dominuoti) virš verslo bonzų interesų, o valstybės biudžetas skirstomas socialiai atsakingai. Būtinas kairiosios politikos mokestinis elementas – progresiniai (solidarumo) mokesčiai, turtingiausiąją visuomenės dalį (tokios Lietuvoje vos keli procentai) skatinantis daugiau prisidėti prie visuomenės socialinio balanso ir – svarbu! – to paties nacionalinio saugumo.

Neginčijant, kad valstybės biurokratinės išlaidos, kurias taip uoliai suskaičiavo ir išvardino nacionalinio transliuotojo apžvalgininkas, turėtų būti formuojamos racionaliau, būtina paminėti ir kitą – mokestinį – balansą. Akivaizdu, kad šiandieną visi išmintingieji apžvalgininkai ir ekonomistai (tikriau – bankų gerai apmokami jų „ruporai”-bankonomistai) kaip vandens į burną prisisėmę tyli apie realiausią šaltinį stiprinti gynybos finansus – realius progresinius (solidarumo) mokesčius. Kairiosios politikos pagrindų pagrindas yra būtent šie, tik turtingiausiuosius paliečiantys, mokestiniai įpareigojimai.

Gynybos stiprinimo finansų paieškoje tenka išvysti ir kitų, kartais fantastikos sričiai priskirtinų, pseudoidėjų ir užmačių. Netruko prasidėti kalbos apie gyventojų indėlių savotišką „užšaldymą”, juk kadaise formaliai konservatyvus, o realiai – proliberalus – vyriausybės vadovas jau vairavo iš krizės pačių neturtingiausiųjų – pensininkų – sąskaita. Gėdingas elgesys greitai prisimiršo, ir tie patys senjorai suskubo balsuoti už konservatyviaisiais nusiduodančių neoliberalų partiją. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad visos iki šiol buvusios vyriausybės vykdą proliberalią – stambiajam kapitalui palankią ir tik jo interesus ginančią – politiką, tad „konservatyviųjų” vyriausybės ir koalicijos nebuvo išimtimis.

Ar ryšis Lietuvos vadovai pripažinti akivaizdžią tiesą, kad grėsmės ir neapibrėžtumo dėl JAV ketinimų kontekste Lietuvos pramonininkai ir žemvaldžiai turi aktyviau prisidėti, formuojant gynybos lėšų prieaugį? Atrodo, situacija paprasta – tereikia verslo elitui išaiškinti, kad putininiams grobikams atklydus Lietuvon, turtingiausieji kaip mat praras savo turtus ir verslus, kad ir kaip bandytų prisigerinti atėjūnams. Tereikia šią elementarią tiesą išaiškinti gudragalvių lobistų pasakėlėmis įtikėjusiam verslo ir finansiniam elitui, ir jo požiūris į šalies gynybos stiprinimą apsivers 180 laipsnių. Vien valstybei spaustis neišeis, vien skolintais pinigėliais finansuoti krašto apsaugą nepakaks. Ar imsis elementarias tiesas pramonininkams ir latifundininkams aiškinti premjeras (formaliai – kairiosios partijos atstovas) ar pats valstybės vadovas? O gal juodu, kaip ir šalies finansų šefą, tenkina proliberalios mokesčių politikos grimasos? Kol kas abejonių daugiau, nei realių vilčių.

(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE