Lietuviai žingeidūs ir prakutę, tad keliauja noriai, neretai – į tolimas šalis. Ir teisingai daro, nes net kaimyninėje Lenkijoje apstu lankytinų vietų. Visgi, ir mūsų Tėvynėje tiršta nuostabių architektūros ir gamtos vietovių, aibė puikių muziejų, pasakiško grožio sodybų ir t.t. Vieną tokių Lietuvos perliukų aplankysime šįkart, juolab sekmadienio popietė džiugina saulėtu ir šiltu kovui oru. Smagu bus pasivaikščioti vilniškiame Verkių regioniniame parke, pasigrožėti Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio koplyčiomis. Paganysime akis į šimtametes egles ir pušis, kurios stebuklu išliko po uragano Anatolijaus. Tiesa, nenaudėlis išvartė vos kelis milžiniškus medžius, o kitus galiūnus ėmėsi uoliai džyrinti sumanūs girininkai. Teisingai darė: o jei vėl koks uraganas po keliasdešimties metų, tai ims ir išvers tas šimtametes gražuoles pušis bei egles… Tai, savaime suprantama, kartokas humoras, nes skaudėjo širdį matant negailestingą brandžių medžių naikinimą, naudojantis palankia proga. Dėkui Dievui, kad anuomet dar tik atstatomos Kalvarijų kryžiaus kelio koplyčios nenukentėjo nuo virtuolių – matyt, pats Viešpats užstojo sakraliuosius statinius. Prieš traukdami grožėtis nuostabiame gamtos glėbyje sutūpusiomis koplyčiomis, trumpai prisiminkim vilniškių Kalvarijų istoriją. (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – sovietų kareivų 1962-1963 m. sunaikintos koplytėlės pamatai šalia sovietmečiu statyto pastato.)
Lipdami taku link Kalvarijų tako, aptikome nepaprasto gamtos gyvybingumo liudijimą – iš nulūžusios medžio dalelės sudygusias atžalas.
Negailestingi kirviai, o tiesą sakant – galingi benzininiai pjūklai, išskynė ne visus vešlius medžius, tad ši apsikabinusių eglės ir pušies pora džiugina.
XVII–XVIII amžių sandūroje iškilo dar vienas sakralinių statinių ansamblis, vadinamas Trinapoliu, – trinitorių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia, veikusiai kaip Verkių dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios filija. 1720 m. Vilniuje pašventinta kryžių nešančio Kristaus skulptūra, 1710 m. siautusio maro metu pastatyta koplytėlėje Šnipiškėse – toje vietoje, kur prieš bendrą kelionę į Jeruzalę rinkdavosi piligrimai. Piligrimų kelią į Kalvarijas žymėjusi Jėzaus skulptūra netrukus imta laikyti turinčia stebuklingų galių, todėl buvo itin pamėgta maldininkų. Vilniečiai dominikonai nesiliovė protestavę dėl išvarymo iš Kalvarijų, todėl 1755 m. vasarą Kalvarijos buvo grąžintos ankstesniems šeimininkams. Ansamblį atgavę Vilniaus dominikonai ėmėsi statyti naują puošnią šventovę, vienuolyną ir 20 naujų mūrinių koplyčių. Šventovės vidus buvo ištapytas freskomis, vaizduojančiomis legendinę Šv. Kryžiaus atradimo ir išaukštinimo istoriją, epizodus iš Naujojo Testamento, taip pat simbolines scenas, atspindinčias pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai. (Šaltinis – vilniauskalvarijos.lt)
Kryptį link Kalvarijų kryžiaus kelio stočių nurodo solidūs ir meniški orientyrai.
1772 m. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir 20 koplyčių buvo pašventintos, nors ansamblio statybos darbai tęsti ir toliau. 1793 m. prie bažnyčios buvo pristatyta puošni, stiuko lipdyba gausiai dekoruota zakristija, o prie vienuolyno – erdvus refektorius. XIX a. ansamblio architektūra keitėsi nedaug. Didesnių nuostolių padarė tik prancūzų armija, 1812 m. užėmusi bažnyčią su vienuolynu ir įrengusi juose kareivines bei ligoninę. Pastatuose kilęs gaisras smarkiai apnaikino ansamblį, be to, sudegė vienuolyno biblioteka su archyvu, todėl visam laikui pražuvo daug svarbių dokumentų, liudijusių šios vietos istoriją. Po Napoleono karų laikotarpio visos koplyčios buvo restauruotos, 1838 m. išleistas piligrimų labai pamėgtas „Vadovas po Vilniaus Kalvarijas“. Kiekvienai kančios stočiai buvo sukurti ir koplyčiose bei bažnyčioje įrašyti trumpi eiliuoti apmąstymai (iki mūsų dienų išliko vos pora). 1842 m. caro valdžia nusavino didžiąją dalį fundacinių Verkių vienuolyno žemių, po kelerių metų kaimyninis trinitorių vienuolynas buvo uždarytas ir atiduotas stačiatikiams. 1850 m. uždarytas ir Verkių dominikonų vienuolynas – vienuoliai iškelti į Trakų vienuolyną, o bažnyčia atiteko diecezinių dvasininkų globon. Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko, netgi priešingai – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus Kalvarijos tapo dar populiaresnės. (Šaltinis – vilniauskalvarijos.lt)
Kalvarijose apstu vešlių medžių, bet galingiausi buvo negailestingai nupjauti po uragano Anatolijus siautėjimo, nors jo neatlaikė tik keli.
XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno ir 35-ų Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 m., kai vieną naktį sovietų valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, buvo išsprogdintos, o 1963 m. – galutinai nugriautos. Kiek anksčiau buvo nugriauta ir už Žaliojo tilto stovėjusi koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus figūra, ilgą laiką rodžiusi maldininkams kelią iš Vilniaus į Kalvarijas. Po 1990 m. koplyčias imtasi atstatyti, daugybės aukotojų aukų dėka jos buvo visiškai atkurtos ir per 2002 m. Sekmines iškilmingai pašventintos. Per dvylika metų pastatyta šešiolika mūrinių koplyčių, septyneri mediniai ir vieneri mūriniai vartai, tiltas su medine koplytėle per Kedrono upelį. (Šaltinis – vilniauskalvarijos.lt) Belieka prisiminti, kad šio tūkstantmečio pradžia daugeliui buvo finansiškai nelengva po pergyvento sunkmečio praėjusios amžiaus pabaigoje, bet aukotojų nestigo.
Gėrėtis subtiliu Kalvarijų grožiu kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus raginu rasti porą eurų pažinimo malonumui.
Norite matyti visą turinį?
Prenumerata 1 eur / mėn.
Pabuvoti vilniškiame Kalvarijų kryžiaus kelyje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
