„Vaizdas į jūrą, sūkurinė vonia, turkiška pirtis, šalia ežero” ir t.t., ir pan. – kuo dabar tik nevilioja poilsiautojus visa aibė poilsinių, vilų, sodybų, apartamentų. Kai aš mažas buvau, šile ožius neganiau, o su tėvais arba senele ir teta poilsiaudavau prie Pailgio ežero. Lietuvoje yra ne vienas ežeras Ilgis (beje, kai kurie visai ne pailgos formos), o Pailgis – vienas. Prieš pusšimtį metų, kai automobilį turėjo retas, nes keturratis buvo prabangos atributas, į Statybos tresto poilsiavietę prie Pailgio važiuodavom traukiniu. Iki Turmanto riedėdavo traukinys mediniais suolais, nes važiuoti netoli, o į Daugpilį dardėjo vagonai minkštomis sėdynėmis. Tad ir važiavimas buvo skirtingas: jei traukinys „turmantiškis”, žinok – kietos sėdynės, jei „daugpiliškis” – minkštos. Geležinkelis nusidriekęs visai netoli Pailgio, o tarp ežero ir Pailgio buvo įsikūrę didelių Vilniaus įmonių – „Elfos” ir „Sigmos” poilsio bazės. Eiti iki jų visai netoli, buvo klubai ir valgyklos poilsiautojų paslaugoms, valtys pasiirstymui ežere ir t.t.
Karštą dieną smagiausia būdavo ežerą supančiuose miškuose.
Statybos tresto poilsio bazė buvo kitame – tolimesniajame – ežero krante, tad paėjėti iki jos tekdavo miško keliais ir keliukais keletą kilometrų, nes ežeras nemažas ir, iš tiesų, pailgos formos. Todėl ir pavadinimas toks – Pailgis. Nešti tekdavo ne tik maistą, bet ir dalį indų, nes poilsinėje ne kažin ką rasdavom. Pastatas, kuriame įsikurdavome, neįmantrus – nemažas raidės L formos medinukas, kuriame pora dešimčių kambarių, bendra virtuvė (vargas, jei tenka įsikurti šalia jos, nes sienos plonos ir girdimumas puikus), nedidelė salė televizoriaus (spalvoto!) žiūrėjimui ir…viskas. Vanduo – giliame šulinyje kiek arčiau ežero, nes toje vietoje krantas status, ir šulinio kibiras pritvirtintas prie ilgos ilgos grandinės. Tupykla – priešingoje šuliniui pastato pusėje, apie dušą ar panašius patogumus kalbos nėra. Ką gi veikti, apsistojus tokiomis, gana paprastomis, sąlygomis? Maudytis, žvejoti, irstytis valtimi, grybauti, uogauti, žaisti badmintoną ar slėpynes, klausytis radiją, skaityti, siuvinėti, pliekti kortomis, piešti. Ar pakankamai veiklų išvardinau? Šiek tiek skiriasi nuo dabartinių, kaip ir anuometės itin kuklios buitinės sąlygos, tačiau svarbiausia tiek šiandieną, tiek kitados buvo gera kompanija draugų.
Kurio grybas?
Ko nesinorėdavo poilsiaujant prie Pailgio, bet tekdavo susitaikyti? Atostogaujant su senele ir teta, tekdavo bemaž kasdien traukti į mišką uogauti. Neidavom tik lyjant, bet užtat kiekvieną vakarą žaisdavom kortom „tūkstantį”. O dieną, prašom, ponuli, apsiauti „botus” (guminius batus) ir žygiuoti miškan rinkti žemuoges, bruknes, avietes. Pailgį supantys miškai turtingi uogomis, nes miestiečiai tuomet čia neatvažiuodavo – neturėjo automobilių – tad pagrindinėmis uogautojomis buvo poilsiaujančios Statybos tresto darbuotojų šeimos. Uogavimas apskritai yra smagus užsiėmimas, tik viena bėda jį lydi – karštą dieną smarkiai puldavo įvairiausi vabzdžiai, su kuriais lyginant uodai – visai padorūs zvimbuolėliai. Pamenu, kad vaistinėse būdavo parduodamas chemikalas „Taiga”, skirtas atbaidyti uodus, ir bala žino kaip veikiantis odą. Kaip ten bebūtų, chemikalų mes nepirkdavom ir nenaudodavom, tad nuo gylių ir sparvų tekdavo gintis tradiciniu būdu – smagiai jiems užtvojant. Na, o kai traukdavom grybauti, atsipūsdavo visi, nes lyginant su uogavimu susirietus, grybų medžioklė yra tiesiog pramoga.
Didelio entuziazmo kaitrią dieną pėdinti į mišką uogauti neturėdavom, bet išjudindavo manoji senelė.
Alkaną pokarį mačiusi mano senelė, kurią meiliai vadindavom „babule”, manąjį Tėvą pagimdė aršių kovų tarp nacių ir sovietų dėl Vilniaus metais. Miestiečiai pokariu gyveno pusbadžiu, vadinamajame Malkų turguje pusmaišį baldų galėjai išsikeisti į geriausią baldą, tad apylinkių ūkininkai netruko pasinaudoti dėkinga jiems padėtimi. Išmaitino dažną vilnietį ne kas kitas, o miškas. Grybai ir uogos anuomet buvo aukso vertės ne tik dzūkų mergoms, bet ir dažnam lietuviui. Nuo tų laikų babulė pamėgo rinkti miško gėrybes, tad dažną vasaros ar ankstyvo rudens savaitgalį važiuodavom traukiniu į artimus Vilniui miškus uogauti ar grybauti. Įprotį vaikštinėti miške babulė išsaugojo iki gilios senatvės, tad ir mums mikliai išjudindavo traukti į girią net kaitriausią dieną. Šiandienos vartotojui, stenančiam kad negavo nusipirkti keptų balandžių, pokario žmonių ištvermė vargu ar būtų įkandama, o aš didžiuojuosi, kad turėjau galimybę iš senelių sužinoti apie alkaną ir varganą pokarį ir daug ko iš jų pasimokyti. Didelis dėkui jiems.
Viena smagiausių pramogų, ilsintis prie ežero – pasiirstyti valtimi. Išmokęs gerai irkluoti, nepraleidžiu progos išsinuomoti valtį Balsio perplaukimui.
Tresto poilsiavietę prižiūrėjo vietinė gyventoja, kurios erdvi sodyba buvo poilsinės kaimynystėje. Lenkakalbė moteris bendraudavo maloniai, tad surengus jos sūnaus vestuves, kelioms dienoms sutikome atsisakyti televizoriaus žiūrėjimo – jaunavedžiai gavo dovanų primityvų elektroninį žaidimą, prijungiamą prie televizoriaus, tad nuo ryto iki vakaro žaisdavo „tenisą” ar kitą žaidimą. Beje, žvejų prie Pailgio buvo bene daugiau, nei žuvų, tad realiau buvo sužvejoti lydekaitę spiningu, nei paprastą nedidukę žuvelę. Su žvejyba susijusi įdomi ir pamokanti istorija. Atvažiavęs poilsinėn rusakalbis vyras, jau gana solidaus, priešpensijinio, amžiaus, kelias dienas nuo lieptelio maitino žuvis, dosniai privirdamas joms gerą dubenį kruopų. Vienas kitas ir pasijuokė ir jo, kad negaudydamas žuvų, jas sočiai maitina, o vyras tylomis vis darė tą patį – metė ir metė į ežerą virtas kruopas. Kelias dienas pašėręs žuveles, vieną vakarą įsitaisė ant lieptelio su meškere. Po kurio laiko ištraukė solidų karšį, o kitos dienos vakare – net du. Jau niekas iš jo nebesišaipė, ir piršto ties smilkiniu nesukiojo. Tad juokiasi tas, kas yra atkaklus, nesiklauso apkalbų ir žino, ką daro.
Žvelgiant šių dienų standartais, poilsio prie Pailgio sąlygos atrodo itin kuklios, tiesiog spartietiškos, tačiau prisiminimų visam gyvenimui – nors vežimu vežk. Žmogus lieka žmogumi bei siekia gėrio visais laikais ir visomis sąlygomis. Kaip ir mes prie Pailgio
