Į šią gana tolimą ir ilgą kelionę mane vėl pastūmėjo smalsumas dar vadinamas pažinimo džiaugsmu. Jau buvau keliavęs į kalnus, pabuvojęs Sibiro taigoje, tundroje, šiaurinėse jūrose, kitose įdomiose vietose. Bet dar buvau nematęs dykumos, nors labai norėjau. Tuo metu vienintelė dykuma, į kurią galėjau nukeliauti gyvendamas už „geležinės uždangos“ buvo Kara-Kumai. Ji buvo dar žinoma ir dėl skanių to paties pavadinimo šokoladinių saldainių. Žinojau ir tą, kad dykumą geriausia lankyti pavasarį, kuomet ji būna gražiausia ir nevargina karščiu.Taip prasidėjo kelionės planavimas, kuris vėliau labai išsiplėtė. Mat tuo pačiu norėjau aplankyti ir kitas man įdomias vietas, kur galėčiau stebėti bei fotografuoti nykstančias antilopes saigas, džeiranus, laukinius arklių giminaičius kulanus ir kitus dykumų bei pusdykumių gyvūnus. Tam labiausiai tiko gamtos rezervatai, kur šie žinduoliai buvo saugomi, tiriami. Be to, jau buvau susipažinęs su kai kuriais ten dirbančiais kolegomis, tad kelionėje galėjau tikėtis jų pagalbos. Galiausiai nutariau aplankyti penkis žinomus Vidurinės Azijos rezervatus – Badhizo, Barsa-Kelmės, Ramito, Repeteko ir Tigro Slėnio. Be abejo mane domino ir Vidurinės Azijos gyventojai, daugiausia musulmonai, jų buitis, papročiai, garsūs senieji miestai ir juose išlikę paminklai.
Cariniu laikmečiu šioje teritorijoje gyvavo Turkestano gubernija ir Bucharos emyratas. Po revoliucijos vykusiame pilietiniame kare Tadžikija tapo baltagvardiečių atsparos tašku, joje ilgai sovietų valdžiai aktyviai priešinosi vietos partizanai – basmačiai. Pertvarkant Vidurinės Azijos administracinį suskirstymą, 1929 metais sudaryta Tadžikijos Sovietų Socialistinė Respublika, nors daug tadžikų gyvenamų žemių liko už jos ribų. Žlungant Sovietų Sąjungai, Tadžikija 1991 09 09 paskelbė nepriklausomybę, bet dar keletą metų joje vyko pilietinis karas tarp po-sovietinę vadovybę remiančių jėgų ir islamiškų grupuočių. 1994 Tadžikijos prezidentu išrinktas E. Rachmonas, kuris juo lieka iki šiol, nors yra kaltinamas autoritarizmu, žmogaus teisių ir spaudos laisvės varžymu, etninių grupių genocidu. Šiuo metu Tadžikijos gyventojų skaičius viršija 10 milijonų, bet dar tiek pat ar net daugiau tadžikų gyvena gretimose šalyse – Afganistane, Irane, Pakistane, Uzbekijoje.
Netrukus pasirodė Aralo jūra, – užšalusi, irgi padengta sniegu. Ilgą laiką spiginusi saulė, nusileido. Bet oranžinė- avietinė saulėlydžio juosta iš didelio aukščio atrodė labai siaura, staigiai pereinanti pradžioje į žydrą, o toliau į tamsiai violetinį dangų. Dar po kiek laiko tapo visai tamsu, tik lėktuvo sparnuose atsispindėjo mėnulio pilnatis. Stiuardesė praneša, kad leidžiamės, oro temperatūra Dušanbė – +12C. Stiprokas lėktuvo ratų dunkstelėjimas ir jau riedame nusileidimo taku. Išlipus iš lėktuvo, jaučiu, kad pralenkiau metų laiką bent trimis mėnesiais. Triukšmingą oro uostą gaubė šilta mėnesienos pasidabruota naktis. Balzganoje prožektorių šviesoje tarsi dirbtiniai atrodė žalios žolės kilimėliai. Sėdęs į taksi, atvažiavau į viešbutį „Dušanbė“, bet negavęs jame vietos, jau pėsčiomis nukeliavau į kitą viešbutį „Vachšas“. Kol gavau kambarį, čia vestibiulyje kantriai pralaukiau iki 24 val. Belaukdamas susipažinau su vienu ukrainiečiu inžinieriumi, komandiruotu į statomą chemijos gamyklą. Abu gavome tą patį kambarį. Kažką užvalgę, gulamės miegoti.
Ūgiu tadžikai nuo lietuvių beveik nesiskiria. Tai gana gražūs žmonės, bronzinės spalvos oda, tamsiai rudomis akimis, juodais, dažniausiai garbanotais, plaukais. Veiduose šiek tiek išsišovę skruostikauliai,ryškūs antakių lankai, palyginti nedidelė, šnervėse praplatėjusi nosis, neplačios, bet raumeningos lūpos, tiesus, kartais kiek atgal paslinkęs, smakras. Gatvėse tadžikų buvo žymiai daugiau, negu rusų. Apie penktadalis jų dėvėjo nacionaliniais ar pusiau nacionaliniais rūbais. Moterims tai buvo lengvas apavas (sandalai, kaliošai ir pan.), iki čiurnos kabančios ir apačioje surauktos šilkinės spalvotos kelnės, ilgokas spalvotas chalatas arba panašus į suknelę su plačiais padurkais rūbas. Ant jų dažnai velkama išsiuvinėta liemenė. O ant galvos – plačios margos skaros, iš po kurių nukarę ilgi, iki juosmens ir ilgesni, juodi plaukai, supinti į kelioliką ar daugiau plonų kaselių, kurių galai palaidi. Daugelis senesnių moterų ant galvų, vietoje balto gobtuvo, vaikščioja užsimetę baltus chalatus. Mačiau keletą moterų, kurios savo ryšulius ar daiktus nešėsi ant galvos neprilaikydamos jų. Jos tarsi balerinos cipeno mažais žingsniukais, nesiūbuodamos kūnu, tik lėtai pasukdamos galvą su visu ryšuliu, kad apsidairytų vikriai laviruodamos minioje. Gal dėl to daugelio tadžikių eisena buvo neįprastai lengva, tarsi plaukianti.
Viešbutyje gavau naują kambario kaimyną, gana malonų uzbeką, ruošiantį diplominį darbą apie karakulines avis. Įsišnekėjome, nors rusiškai jis kalba prastai. Uzbekijoje Termezo rajone, kur jis gyvena, avys ganomos kalnuose. Kalnai neaukšti, vasarą be sniego. Karščių metu avys genamos aukščiau į kalnus, kur daugiau žolės, o žiemą, – genamos žemyn. Čia avys kasa iš po sniego ir ėda sausas žoles, bet kai sniego daugiau, kaip 15 cm, tenka papildomai jas šerti šienu, kuris ruošiamas vasarą kalnų šlaituose arba upių slėnių nendrynuose. Pavasariop, baigiantis nėštumui, avys papildomai gauna koncentruotų pašarų – po 200 g per parą. Avinai sveria po 40-50 kg, patelės – mažiau. Per metus iš avies gaunama vidutiniškai po 3,5 kg baltos spalvos vilnos. Patelės veda po 1-2 ėriukus, kurių kailis iš apačios juodas, o garbinių viršūnės baltos. Toks karakulis yra pats vertingiausias. Poros dienų amžiaus ėriukai pjaunami, jų mėsa gabenama miestan maistui, o odelės raugiamos kubiluose su miežinės buzos ir druskos mišiniu, rauginamos 8 dienas, po to džiovinamos saulėje, minkštinamos maigant. Avis gano piemenys – čabanai, su šeimomis gyvenantys jurtose. Per mėnesį jie gauna po 80-90 rub. atlyginimą. Gisarinių ir kiurdiukinių avių tame rajone neauginama. Tarybinis ūkis, kuriame mano kaimynas dirbo, buvo apie 110 tūkst. ha dydžio, jame augino apie 50 tūkst. avių ir iš jų kasmet gaudavo po 25 tūkst. karakulio kailiukų.
Pasak pašnekovo, laukinių žvėrių kalnuose, kur jis gyveno, buvo mažai. Tik lapės buvo gausios, medžiojamos. Lapių kailiai buvo išdirbami taip: iš vidinės pusės kailis keletą kartų būdavo ištrinamas ir plaunamas ūkiniu muilu, po to ištepamas šviežiu pienu, džiovinamas, maigomas suminkštinimui. Čabanai per metus kartais sumedžiodavo net po 100 lapių, už kurių kailį gaudavo po 10 rub. Prie šaltinių dar medžiodavo kalnų tetervinus – „keklikus“. Vilkai labai reti, bet jei būna, pjauna avis.Pasitaiko kalnų avinų archarų. Iš paukščių dar yra erelių, kurie puola be priežiūros likusius ėriukus. Apie kitus žvėris pašnekovas mažai ką žinojo. Užtat pripasakojo apie gyvates. Esą, kalnuose jų daug, – kobrų, strėliagalvių ir kitokių. Dažnai įkanda avims ir piemenims. Avys nuo kobros įkandimo stimpa, nuo kitų gyvačių – išgyja. Įkandus gyvatei gydoma užkalbėjimais. Yra senų žilagalvių piemenų, kurie atsisėdę prieš įgeltą žmogų ar avį, valandą ir daugiau „skaito“ nesuprantamus užkalbėjimo žodžius, nuo kurių gyvatės nuodai, pradėję skverbtis link širdies, pamažu pradeda grįžti ir pro įkandimo vietą „išeina“. Jeigu ilgai užkalbinėti, įkandimo žaizda gali net „sprogti“. Užkalbinėtojas gali atsikviesti įkandusią gyvatę ir jeigu pavyksta įspėti jos vardą, toji čia pat numiršta. Bet jei gyvatė įspės užkalbėtojo ar įgelto žmogaus vardą, jų taip pat laukia mirtis. Mano pašnekovas pats tvirtai tikėjo užkalbėtojų galia, nes tokie kadaise išgelbėjo jo tėvą.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
