Manote, kad yra tik viena Lietuva? Geografiškai ir teisiškai – tikrai taip, viena. Tikrumoje yra net kelios Lietuvos, ir kiekviena plaukia savojoje valtyje.
Yra „Verslo Lietuva”. Ji dirba, kuria, parduoda, veža, gamina ir t.t. Ji sąžiningai moka mokesčius, remia socialinius projektus, visokeriopai padeda Ukrainai. Tai pažangos ir ateities Lietuva, suteikianti šaliai riebų pliusą. Kartais ši Lietuva pagudrauja, pirmenybę teikia savo, o ne valstybės interesams. Tačiau visumoje ši Lietuva labai svarbi mūsų šalies ateičiai.
Yra „Vidutinioji Lietuva”. Tai įvairių užsiėmimų ir profesijų dirbanti visuomenė. Išlaikanti save ir savo šeimą įgudusio amato dėka. Dar ir vieną-kitą įdarbinanti ar pati dirbanti pažangų ir visuomenei aktualų darbą. Ši Lietuva yra gausiausia, bet dar silpnoka, lyginant su pažengusiomis valstybėmis.
Yra „Mokslo Lietuva”. Joje gausu tiek mokančių, tiek besimokančių. Deja, bet ši Lietuva kasmet mažėja, nes nuolat mažiau gimsta vaikų. Sunku patikėti, bet lyginant su gūdžiu sovietmečio laikmečiu, gimstamumas sumažėjęs kartais. Ši Lietuva keisis: mokančių išliks gausiai, o besimokančių gretas smarkiau papildys atvykstantys užsieniečiai.
Yra „Vargo Lietuva”, kurioje daugiau nei keturi šimtai tūkstančių. Jie priversti kasdien tiesti ranką paramos teikėjams, nes be kuklaus davinio neišgyventų. Atidavę visą darbingą gyvenimą valstybei, garbūs senjorai šiandieną nustumti į socialinius paribius. Yra šioje Lietuvoje ir sunkiai besiverčiančių šeimų, yra ir asocialų, bet pastarųjų – mažuma.
Yra „Politikų Lietuva”, dirbanti valstybės ir visuomenės labui. Jų nedomina čekučiai ir asmeninės naudos siekis ar merkantilių interesų įgyvendinimas. Tokių politikų esama visose savivaldos ir valdžios struktūrose. Dažnas ne vieną dešimtmetį darbuojasi atsakingose politinėse pareigose.
Yra „Politikierių Lietuva”, noriai kemšanti kišenėn pinigus už čekučius ar kitaip piktnaudžiaujanti pareigomis. Ši Lietuva nei neketina vykdyti skambiai tartą priesaiką, o žiūri tik savo ir draugelių interesų. Tai ydinga Lietuva, atnešanti daugiau žalos, nei naudos. Ji nevagia ir negrobia, o tiesiog savinasi ar kitaip sukčiauja, prisidengusi politinėmis partijomis pavadintų grupuočių vardu.
Yra „Įtakotojų Lietuva”, nusibeždžioniauta nuo tolimojo užjūrio. Tai pamaivos ir tuštukai, paistantys nesąmones pigių skandaliukų trokštančiai publikai. Jokios pridėtinės vertės nei visuomenei, nei valstybei ši Lietuva neatneša. Bulvarinės žiniasklaidos padedama, ši Lietuva tiesiog naudojasi galimybe manipuliuoti ir kvailinti. Savaime suprantama, nėra taisyklių be išimčių, tad ir šioje Lietuvoje esama pozityvių, pažangių „influencerių”.
Yra „Visuomenininkų Lietuva”, bene pažangiausia iš visų. Neprašydama ir nesitikėdama jokio atlygio, ši Lietuva gražina valstybę. Sodina miškus, tvarko sąvartynus šiluose, švarina aplinką talkų metu, savanoriauja renginiuose bei socialinėse organizacijose ir t.t. Viską daro idėjiškai, kaip kadaise jų tėvai – o ir jie patys – Sąjūdžio laikais. Paradoksalu, tačiau žiniasklaidos dėmesio ši Lietuva susilaukia gerokai mažiau, nei pinigėliais žinių ruporams pasigerinanti „Įtakotojų Lietuva”.
Yra „Veržlioji Lietuva”, kuriai sava nauda ir pelnas visada buvo ir bus aukščiau valstybės tikslų. Stenės ir dejuos ši Lietuva, jei reiktų vienu-kitu procentėliu nuo riebaus pelno prisidėti prie šalies saugumo. Siūlys ši Lietuva didinti pridėtinės vertės mokestį ar dar kokį kitą, kad tik jos interesai būtų išsaugoti. Vargu, ar šią Lietuvą verta vadinti Lietuvos rėmėjų vardu – pirmo pavojaus metu ji dums į apdairiai nusipirktus apartamentus užsienyje. Tik veltui ši Lietuva viliasi, kad kitos Lietuvos gins jos turtus – niekam jie nerūpės.
Kiek dar Lietuvoje yra Lietuvų? Neabejoju, kad suskaičiuosite ne vieną ir ne dvi. Tik kol kas neturime socialiai teisingos ir darnios, pilietiškai vieningos, idėjiškai atsparios Lietuvos. Tokios valstybės pavayzdžiu gali būti nebent Suomija, kurios žmonės laimingiausi pasaulyje. Jiems visados rūpėjo tai, kas daliai Lietuvų yra nesuprantami dalykai: visuomenės darnumas, maksimalus socialinis teisingumas, susitelkimas šalies ateities labui, panieka savininkiškumui, pilietinis aktyvumas. Tokią matėme Lietuvos viziją dar sovietmečio pabaigoje, tik ar lemta jai kada nors išsipildyti?
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
