Susiruošę į Šventąją Žemę kartais nežino, kad ne tik joje esama Jeruzalės. Dar viena Jeruzalė ramių ramiausiai plyti šiaurinėje Vilniaus dalyje. Kadaise ji buvo visiškas miesto pakraštys šalia Verkių dvaro, link jos driekėsi Kalvarijų kelias (ne gatvė, o būtent kelias). Vilniškes Kalvarijas jau lankėme ankstesnės išvykos metu, tačiau visgi tikrasis Kalvarijų perliukas – tikra atgaiva sielai ir traukos vieta fotografijos mėgėjams – dar liko nepamatyta. Laikas ištaisyti šią spragą, juolab saulėtas sekmadienis yra puiki diena gėrėjimuisi sakraliąja architektūra. Per porą dešimtmečių šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčios ir šalia esančio vienuolyno vaizdas pasikeitė smarkiai, išgražėjo ir pajaunėjo, tad bus kur paganyti akis.
Sakraliojo komplekso panorama dailesnė šaltuoju metų laiku, kai belapiai medžiai nedengia statinių.
Tačiau pirma norėčiau tarti pora žodžių apie pačią Jeruzalę, vertą atskiro pasakojimo – pažadu jums tokį artimiausiu metu. 2000-ųjų išvakarėse prakutęs jūsų gidas sumanė didinti valdas, pirma parduodamas jaukų dviejų kambarių butuką Lazdynėliuose ir požeminį garažą. Ėmėme dairytis keturių kambarių buto, kurių anuomet Vilniuje buvo siūlomi vos keli, neskaitant visiškai neįperkamų naujuose daugiabučiuose. Apsistojome ties butu Jeruzalėje, ramioje Bitininkų gatvelėje, atseikėdami keturiasdešimt tūkstančių dolerių už 74 kv. m. su trimis lodžijomis: galite palyginti su šiandienėmis butų kainomis, besaikio statytojų godumo pakylėtomis į padanges. Tai, kad jaunoji karta nebeišgali įsigyti bent truputėlį erdvesnį būstą, ir todėl negimdo vaikų, gobšiems vertelgoms nei motais – svarbu, kad „navaras” („pelnas” rus. žarg.) būtų!
Bažnyčia iškilusi ant kalvelės, šalia prigludę kelios koplyčios, išsigelbėjusios 7-o deš. pradžioje vykusių barbariškumų metu.
Priešais langus plytėjo apleistų šiltnamių dykra, kuriame šiandien gausiai prismaigstyta daugiabučių ir parduotuvių. Jokios infrastruktūros anuomet Jeruzalėje nebuvo, tačiau netoliese ošė Verkių regioninio parko pušynai, o jame netrukus ramiai ir oriai dunksos 2002-aisiais atgimusios Kalvarijos. Naujutėlės koplyčios, iškilusios kadaise sovietinių kareivų sunaikintų vietose. Mediniai Kalvarijų vartai alsuos šviežumu, gausios procesijos, kaip ir keletą praėjusių amžių, lydės kryžių nešančius dvasininkus. Atsiras laiptai link šaltinio, dovanojančio nepaprasto skanumo vandenį. Manote, kad vanduo visur vienodas ir bemaž beskonis? Tuomet išsiruoškite prie Kalvarijų šaltinio, nešini talpesniu plastmasiniu buteliu. Gardumėlis neapsakytas!..
Bažnyčios prieigoje esanti koplyčia, kaip ir visos Verkių šile buvusios, buvo kareivų nugriautos, bet 2002-ais atgimė fundatorių (aukotojų) dėka.
Šventovės aplinkoje bei netoliese ošiančiame Verkių regioniniame parke smagu ir augintinį pavedžioti, ir su vaikučiais pasivaikščioti, ir į savąją sielą atsigręžti, ir smagiai papleškinti kadrų soctinklams ar tokiai, kaip ši, publikacijai. Sunku patikėti, kad vos už kelių šimtų žingsnių gaudžia judri Kalvarijų gatvė, verda gyvenimas tankiai užstatytame Jeruzalės rajone. Beje, šios miesto dalies populiarumas didele dalimi susijęs su galimybe pailsėti Verkių parke ar prie Kalvarijų šventovės, gerokai prisideda gan aukštoms nekilnojamojo turto kainoms augti ir puikus dviračių takų tinklas, kuriuo galima numinti iki pat Žaliųjų ežerų, o ateityje – nuriedėti iki paties Europos parko. Visa tai – būsimame pasakojime apie Jeruzalės rajoną, o dabar žingsniuokime link bažnyčios: mums gerokai pasisekė, kad viduje darbuojasi restauratorės, tad atsargiai versime šventovės duris, ir gėrėsimės interjeru.
Taupiųjų kelionė su manimi į Kalvarijas atėjo pabaigon, o AIDŲ prenumeratorius kviečiu dairytis toliau bažnyčios viduje ir šalia jos.
