Prabėgo puspenkto tūkstančio metų, o laiptuotoji piramidė faraonui Džoserui tebestovi Egipto dykumoje. Jos sumanytojas – vienas pirmųjų žinomų architektų Imhotepas. Kas yra Imhotepas, pasakys kiekvienas: jis yra gražus, baisus ir plikagalvis nemirtingas egiptiečių burtininkas, kuris iš žmonių ištraukia gyvybės jėgą. Tie, kurie yra labiau išsilavinę, patikslins, kad „Mumija“ yra to paties pavadinimo filmo, kuriame Imhotepą suvaidino „siaubo karalius“ Borisas Karlofas, perdirbinys. Tai turbūt pati ironiškiausia, nereikšmingiausia ir absurdiškiausia garbė, suteikta šiam didžiajam žmogui per pastaruosius tūkstantmečius. Tikrasis Imhotepas, jei ir primena ką nors iš savo kino parodijos, tai tik nuskustą galvą. Jo vaidmuo mūsų pasaulyje yra daug didesnis: jei mūsų planetos civilizacija gali rasti vieną žmogų, turintį teisę vadintis jos įkūrėju, tai jis – Imhotepas.
Daugelis tautų turėjo mitų apie kultūros didvyrius – savo civilizacijų įkūrėjus – dievus ir pusdievius, kurie suteikė žmonėms žinių. Įdomu tai, kad prieš visus šiuos senovinius ir naujausius mitus – apie Prometėją, pavogusį ugnį, apie Odiną, pakibusį ant Pasaulio medžio, kad gautų runas, apie kalvį Ilmarineną ir Gajavatą – egzistavo labai realus žmogus, kuris davė vardą pirmajam iš mitų apie sukūrimą. Imhotepas, faraono Džosero viziris ir vyriausiasis statybininkas (matyt, jo brolis ar sūnėnas), nuėjo atvirkštinį kelią: nuo paprasto žmogaus iki legendinio išminčiaus, nuo išminčiaus iki pusdievio, nuo pusdievio iki dievo, o jo kultas Egipte gyvavo ir klestėjo iš viso apie tris tūkstantmečius – penkiais šimtais metų ilgiau nei budizmas, tūkstančiu metų ilgiau nei krikščionybė, ir pusantro tūkstančio ilgiau nei islamas.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
