Ramito rezervate
Nuo sostinės jis nutolęs apie 80 kilometrų į šiaurės rytus, ten kur prasideda Gisaro kalnagūbris ir Kofirnigono upė. Šios ir kitų upių slėniai, vietomis sudarantys tarpeklius, bei juos supantys neaukšti kalnai yra labai vaizdingi. Beje, kalnų gausu visoje Tadžikijoje, – jie užima 93% šalies teritorijos, o 50 % jos yra daugiau kaip 3 kilometrų aukščio. Rezervatas įkurtas 1959 metais siekiant išsaugoti čia augančius laukinius vaismedžius bei riešutynus, kitas augalijos, gyvūnijos rūšis bei kraštovaizdį. Jo teritorija primena trikampį, kurio plotas – apie 16 tūkst. hektarų.
Mano apsilankymo metu rezervate netoliese nuo jo kontoros laikėsi būrelis atvežtų laisvai besiganančių Bucharos elnių. Buvo bandoma pagausinti šiuos sparčiai nykstančius žvėris įrašytus į Tarptautinę Raudonąją Knygą. Nežinau kuo baigėsi šis bandymas, bet manau, kad nesėkmingai. Mat šis tauriojo elnio porūšis prisitaikęs gyventi Centrinės Azijos upių slėniuose apaugusiuose nendrynais ir žemaūgių medžių tankmėmis, vadinamais tugajais, kokių šiame rezervate nebuvo. Čia vyravo neaukšti kalnai apačioje apaugę lapuočių miškais, riešutmedžių, šilkmedžių, migdolų, džidos, vyšnių, slyvų, gudobelių, raugerškių giraitėmis. Juose gyveno sibiriniai kalnų ožiai, šernai, meškos, dygliatriušiai. Žinoma, norėjau šiuos žvėris išvysti, gal net nufotografuoti, bet rezervate buvau per trumpai. Buvo tik vienas netikėtas, įsimintinas susitikimas su meškų šeimyna.
Nepamirštamas liko ir apsilankymas skurdžiame kaimelyje vadinamame kišlaku. Jame mačiau varganas iš molio ar galvijų mėšlo drėbtas lūšnas, jose gyvenančių žmonių kasdienybę. Stebino čia augantys dideli šilkmedžio medžiai su apgenėtomis šakomis. Kaip sužinojau, jų lapais buvo maitinami šilkverpių vikšrai, kurie prieš virsdami lėliukėmis sukdavo šilko kokonus iš kurių vėliau buvo išvyniojami šilko siūlai. Gal tai buvo atgarsis tų laikų, kuomet per Vidurinės Azijos kalnus ir dykumas ėjo „šilko kelias“ iš Kinijos į Europą. Įspūdingas buvo ir apsilankymas vietinėje mokykloje, susitikimas su joje dirbančiu mokytoju ir būriu spalvingus apdarus dėvinčių mokinių.
Neabejoju, kad per pusšimtį metų nuo mano kelionės Ramito rezervatas pasikeitė, tik nežinia ar į gerą… Kiek sužinojau iš interneto, jame atsirado daug poilsio namų, gydyklų, stovyklų vaikų poilsiui ir kt. Matyt, poreikiai ir norai žmonių, ypač aukštesnių visuomenės sluoksnių, nusveria būtinumą saugoti gamtą.
Dienoraštis
1971.03.14
Sekmadienio ryte išvažiavau iki rajono centro Ordžonikidzė-Abatas, o iš jo – į Ramitą. Autobusas į ten važiuoja tris kartus per dieną, bet nėra tvarkaraščio, – važiuoja kai susirenka keleivių. Beveik visas kelias iki Ramito, vingiuojantis palei nedidelę Kafernigano upę, iš abiejų pusių buvo „ suspaustas“ kalnų. Pradžioje jie buvo neaukšti, apvalaini, o jų šlaitai išraižyti giliomis griovomis ir plačiais slėniais. Juo toliau, tuo aukštesni, statesni ir didingesni darėsi kalnai. Jų šlaitai daugiausia buvo pliki arba apaugę retais krūmokšniai, bet vis dažniau pasitaikydavo stačių uolėtų vietų. Žalumos kalnuose dar nebuvo, bet šlaituose arčiau upės šviesiai rausvais žiedais pasipuošę, tarsi fantastiškame sode, augo migdolų medeliai. Nedidelė Ramito gyvenvietė, esanti prie iš kalnų tekančios Kafernigano upės, buvo jau iš visų pusių apsupta aukštų kalnų su snieguotomis viršūnėmis.
Prisistatęs rezervato direktoriui, – tadžikui Muratovui, ir gavęs vietą nakvynei viename kontoros kambarėlyje, išėjau pasižvalgyti į kalnus. Palei šniokščiantį kalnų upokšnį, vos pastebimu taku kopiau aukštyn ir aukštyn. Štai po kojomis jau pasirodė nuo saulės patižęs sniegas, vis dažniau kelią pastodavo dideli granito luitai ir pavienės uolos, o dar toliau buvo matyti į padebesius kylanti granito siena. Už jos, rodos visi arti, puikavosi milžiniškos, akinančiai baltos kalnų viršūnės. Grožėdamasis kalnų panoramomis ir fotografuodamas jas, užtrukau iki pavakarių. Į rezervato būstinę grįžau jau vėlai vakare.
1971.03.15
Iš pat ryto išsiruošiau aplankyti netoliese nuo Ramito esančius Jafrako ir Tavisčio kalnų kaimelius čia vadinamus kišlakais. Paėjęs apie valandą akmenuotu, dulkinu pakrantės keliuku, pasiekiau pirmąjį nedidelį kaimelį, įsikūrusį prie pat sraunios, bet negilios upės. Nedideli vargani namukai iš akmenų, iš moliu apdrėbtų nestorų kreivų medžių ar jų šakų, buvo išsimėtę prie to paties akmenuoto ir vingiuoto tako, kuris čia tarnavo kaip centrinė gatvė. Tarp namų čia ir ten augo išsikreivoję, bet gan aukšti ir stori šilkmedžiai, apgenėtomis viršūnėmis. Kaip man pasakojo, vasarą šių medžių šakos genimos, o jų lapais maitinami šilkverpių vikšrai, kurie čia auginami šilkui gauti. Gaila, negalėjau arčiau susipažinti su šiuo įdomiu užsiėmimu. Tuo tarpu kaimelyje virė savas gyvenimas, – prie namukų bėgiojo vaikai, ant plokščio molinio tvartelio stogo žaidė trys ožiukai, senyva moteriškė nacionaliniais rūbais kažkur ginė keletą avių.
Grožėdamasis vaizdais ir fotografuodamas, patraukiau paupiu tolyn iki kito kaimelio. Jis buvo didesnis, bet ne mažiau įspūdingas. Ant pat upės kranto stovėjo mums labiau įprastas nedidelis namukas, kuriame buvo vietos mokykla. Nesusilaikiau neužsukęs į ją. Mane pamatę, pro mokyklos duris pabiro apie porą dešimčių įvairaus amžiaus tradiciniais rūbais apsirėdžiusų vaikų, o netrukus pasirodė ir jų mokytojas, – jaunas malonus tadžikas, sutikęs kartu su vaikais nusifotografuoti prie mokyklos. Tuo tarpu vaikai džiaugėsi mano dėmesiu, mielai pozavo prieš fotoaparatą, o po to dar ilgai mane lydėjo mojuodami rankomis. Į rezervato būstinę grįžau vėlai vakare, buvau išvargęs ir iškart nuėjau miegoti.
1971.03.16
Ryte fotografavau aplink rezervato būstinę laisvai besiganančia, beveik prijaukintą Bucharos elnio patelę vardu Maša. Kaip man aiškino rezervato direktorius, aplinkinių kalnų slėniuose šių elnių gyvena ir daugiau, bet juos sunku pasiekti ir pamatyti. Beje, Bucharos elnių, kurie jau tapę reti , beišnykstantys, išsaugojimas buvo vienas svarbiausių uždavinių šio rezervato veikloje.
Po pietų sugalvojau užkopti aukščiau į kalnus, iki viliojančiai baltų sniegynų. Ėjau siaura, akmenuota ir uolėta ketera įsiterpusia tarp dviejų aukštyn kylančių gilių lomų. Nepakenčiamai kepino saulė, tad kopiau lėtai, sustodamas pailsėti pafotografuoti. Jau vakarop beveik priartėjau prie sniegynų, bet kelią pastojo stačios nepraeinamos uolos, tad teko pasukti atgal. Besileisdamas žemyn kairiosios lomos priešingame šlaite maždaug už 100-150 metrų netikėtai pastebėjau mešką su dviem meškiukais. Ji buvo kiek žemiau negu aš, atrodė, kad manęs nemato, bet neabejojau, kad girdėjo mane, kai šokinėjau per akmenis. Žinojau, kad pavasarį alkana meška su mažais meškiukais gali būti pavojinga. Tuo tarpu meška, kiek pastovėjusi ir pauodusi orą, ėmė leistis į lomos dugną link vienintelio mano nusileidimo tako. Šmėkštelėjo mintis, kad, jei nepaskubėsiu, netrukus galiu su ja susitikti. O tas manęs neviliojo, nes jau temo, o šioje vietoje neturėjau kur pasislėpti , negalėjau ir šonu apeiti mešką. Tad puoliau bėgti žemyn, kaip kalnų ožys šokinėdamas per akmenis ir pavojingus uolų gūbrius, kliūdamas už dygių krūmokšnių ir vos atgaudamas kvapą.
Taip „risdamasis“ žemyn, vienoje vietoje vos neįkritau į tarpeklį , o netrukus pajutau, kad vietoje dviejų fotoaparatų ant krūtinės kabojo tik vienas. Nusikeikęs, kažkiek pabėgėjau atgal, bet jau buvo tamsu, tad nieko neradęs, vėl skubėjau žemyn. Kai pavojingą ruožą, atrodė, jau įveikiau, pažvelgęs atgal tolokai ant keteros dangaus fone, trumpam išvydau meškos siluetą. Suvokiau, kad ji neketina mane vytis, bet lengviau atsikvėpiau ir nusišluosčiau prakaitą tik priartėjęs prie rezervato namelio.
Ryte apie aštuntą valandą išėjau ieškoti fotoaparato. Su manimi ėjo rezervato prižiūrėtojas, aukštas viduramžis tadžikas, geras kalnų žinovas ir pėdsekys. Aš jam pasakiau apie pamestą aparatą, bet gėdijausi pridėti, kad bėgau nuo meškos. Per porą valandų pasiekėme vietą, kur pasigedau aparato. Mus ir kalnus apgaubė debesys. Dar po valandos ieškojimo išgirdau savo pagalbininko šūksnį, – „našiol“, t.y. radau, ir pamačiau jį besileidžiantį stačiu nuobirynu žemyn į lomą. Tikriausiai, aparato dirželis nutūko man šokant nuo aukšto uolos gūbrio. Nors nuobirynu jis riedėjo žemyn apie pusšimtį metrų, odinis dėklas buvo gera apsauga, tad jis mano nuostabai liko beveik nepažeistas. Apsidžiaugiau ir kartu stebėjausi savo pagalbininko akylumu. Už pagalbą daviau jam 5 rub., manau, abu likome labai patenkinti. Grįžęs į savo laikiną būveinę, atsisveikinau su svetingai mane priėmusiais rezervato darbuotojais, ir ėmiau krautis kuprinę kelionei atgal: pradžioje pasiekiau Ramitą, o vakarop vėl atsidūriau Dušanbėje.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
