Ieškant pinigų gynybai stiprinti, prisimintas blokados auksas. Jaunesnioji karta jau nebežino, kas ta blokada ir koks čia auksas. Teks trumpai prisiminti blokadą, memorandumą ir sunkmetį. Neretai pasiskaitau žiniasklaidoje, kad toks buvo sovietmečio pabaigoje. Tikrovė kita, nes sunkmetis lietuvius prislėgė po gorbačiovinės blokados ir išsitęsė per visą praėjusio amžiaus pabaigą. Tiesa, paskutiniaisiais amžiaus metais atkutome, ėmėme tvarkyti ūkį. Ekonominę blokadą Gorbis (taip buvo pravardžiuojamas Gorbačiovas) Lietuvai „užtaisė” po Nepriklausomybės atkūrimo. Teko mūsiškiams skelbti Kovo 11-osios akto sustabdymą, nes Gorbis nedavė jokių naftos produktų. Lietuvos miestuose galėjai drąsiai vaikščioti gatvėmis, nes mašinų buvo vos viena kita.
Blokados metu ieškota lėšų, kad įsigyti kuro ir naftos kitose šalyse, nes griūvančioje sovietų sąjungoje. Lėšų trūko viskam, tad buvo nutarta įkurti blokados fondą, kuriam aukoti pinigai ir brangiųjų metalų papuošalai. Būtent pastarieji ir išliko bemaž neliesti, tad tebėra saugomi, kaip tautos supratingumo, vieningumo ir altruizmo simboliai. Džiugu, kad nutarta jų neparduoti, taip išsaugant giliai simbolinę blokados fondo prasmę. Bėda kita – per trečdalį amžiaus taip išponėjome, tokius pilvus užsiauginome, kad nenorime šalies saugumui ir tėvynės labui vieną kitą euriuką paaukoti.
Kone aštuonios dešimtys verslo organizacijų (tikrai gausiai jų užderėję) net užkimdami rėkia, kad „dangus griūva” – reikės net vienu(!) procentu didesnį pelno mokestį mokėti. Sukruto turtingiausiasis elitas, kuriam gali tekti ne juokingai butaforinius, o realesnius pajamų mokesčius atriekti. Gvoltu šaukia visas būrys bankonomistų ir gudriaakių lobistų, kad Lietuvą aplenks investicijos, o ekonomika tiesiog subyrės. Tirta iš baimės visokiausi „institutai” ir „ekspertai”-„žinovai”, baugindami ir kitus užsienin išbėgsiančiais investuotojais. Gudručiai siūlo didinti pridėtinės vertės mokestį, įvesti visuotinį nekilnojamojo turto apmokestinimą ir mažinti valstybės išlaidas, nors jos ir taip striukos.
Kapitalo ruporams prieštarauja net pustrečio šimto(!) nevyriausybinių organizacijų, siūlančių visiškai priešingus kelius lėšų gynybai rinkimui. Šieji net užkimdami plyšoja apie didesnius mokesčius verslui, turtingiausiems, progresinį apmokestinimą ir t.t. Lengva visuomenininkams siūlyti apmokestinti turtuolius, kurių nevalstybinėse organizacijose su žiburiu nerasi. Tai anam reikės didesnius mokesčius mokėti, o mano kišenė kokia buvo, tokia ir liks. Taigi patarlę „sotus alkano neatjaučia” galėtume pakeisti modernesne – „visuomenininkas turčiaus neatjaučia”. Kažin, ką pasakytų NVO aktyvistai, tapę milijonieriais – ar siūlytų savojoje kišenėje pasikapstyti?
Tapome vartotojų visuomene. Nebe geriam ar valgom, o vartojam. Vartojam viską, tik meilės Tėvynei ir pagarbos Lietuvai niekaip neįkandam. Nesuvartojam jų, nors tu ką. Todėl ir gaila to euriuko, kuriuo kiekvienas ne galėtume, o privalome prisidėti prie šalies, savo pačių bei savo turto apsaugos. Nors ne, savuoju turtu kaip tik mokam pasirūpinti, tik štai tas bendrasis – nepriklausomybė, laisvė, valstybė – gerokai mažiau rūpi. Tuo ir skiriamės nuo blokadą ir sunkmetį ištvėrusių, kurie patys vargdami, nešė į blokados fondą kartais ir paskutinius papuošalus. Net šešėlio pagarbos tiems žmonėms yra neverti dabartiniai šykštuoliai, šiandieną gailintys paremti valstybę pinigais, o rytoj – neduokdie! – nusilenksiantys atėjūnams.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
