Po Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. Irane ir Mesopotamijoje susikūrė Seleukidų imperija, pavadinta jos įkūrėjo Seleuko, buvusio Aleksandro karo vado, vardu. Naujoji valstybė iš karto susidūrė su sunkumais išlaikydama teritorinį vientisumą, ypač rytiniuose regionuose, kur vietiniai satrapai, valdę Baktriją ir Partiją, siekė nepriklausomybės. 247 m. pr. m. e., pasinaudojusi nestabilumu, iraniečių gentis Parnė įsiveržė į Partijos teritoriją ir įkūrė naują valstybę – Partų karalystę, kurios pirmasis valdovas buvo Aršakas I, Aršakidų dinastijos įkūrėjas. III mūsų eros amžiuje romėnų istorikas Justinianas aprašo Aršaką I kaip nežinomos kilmės, bet drąsų ir narsų vyrą, įpratusį gyventi plėšikaudamas. Per kelis dešimtmečius partai užkariavo didžiąją dalį teritorijų, anksčiau priklausiusių seleukidams. Puikūs Mesopotamijos miestai, tokie kaip Seleukija, Ktesifonas, Nipūras, Urukas ir Babilonas, tapo naujosios karalystės centru. Partai išplėtė savo įtaką nuo Eufrato iki Baktrijos, Indijos, Vidurinės Azijos, Persijos įlankos ir Indijos vandenyno. Justinianas teigė, kad jo laikais pasaulis buvo padalytas tarp dviejų galingų jėgų: Partijos Rytuose ir Romos Vakaruose.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
