AIDAI

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (III)

Tugajų „džiunglėse“
Po Ramito manęs laukė rezervatas Tigrų slėnis, esantis Tadžikijos pietvakariuose, prie sienos su Afganistanu. Čia praleidau keturias įsimintinas dienas klaidžiodamas po labai neįprastas, sunkiai praeinamas tankmes vadinamas tugajais ir jas supančias pusdykumes. Rezervatas įkurtas 1938 metais norint išsaugoti savitą pusdykumių zonos upių (Vachšo ir Piandžo) užliejamų slėnių augaliją ir gyvūniją. Tugajuose auga retoki, neaukšti, bet labai šakoti medžiai (gluosniai, topoliai), įvairūs krūmai (šaltalankiai ir kt.) sumišę su lianas primenančiais besivyniojančiais augalais ir labai aukštais nendrynais. Juose gausu ir upės senvagių, įvairaus dydžio varpinėmis žolėmis apaugusių plotų, druskožemių. Šios vietos yra tarsi pusdykumių supamos oazės, kuriose gyvena ar randa laikiną prieglobstį daugelio rūšių gyvūnai. Iš žvėrių čia sutinkami Bucharos elniai, šernai, džeiranai, vilkai, lapės, hienos, šakalai, nendrinės katės, nutrijos. Iki praėjusio amžiaus vidurio čia gyveno ir tigrai, kurie dabar išliko tik vietovės pavadinime.
Atsižvelgiant į šios ekosistemos ypatumus ir retumą, 2023 metais Tigrų slėnio rezervatas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dabar rezervato centrinės zonos plotas yra beveik 50 tūkst. ha, buferinės zonos – 17,7 tūkst. ha. Didžiausi pavojai šios neeilinės vietos išlikimui yra brakonieriavimas, nelegalus gyvulių ganymas ir malkų ruošimas, upių vandens lygio žemėjimas bei pasikartojantys tugajų gaisrai.
Dienoraštis
1971.03.17
Ryte susiradau Zoologijos institute dirbantį G.N.Sapožnikovą, kuris vadovavo ekspedicijai į Afganistano pasienyje esantį gamtos rezervatą vadinamą “Tigrovaja Balka”, t.y. tigro slėnis. Kiek žinojau, jis buvo plačiame Vachšo upės slėnyje, apaugusiame ypatinga augmenija, vadinama tugajais, t.y. sunkiai praeinamomis tankmėmis sudarytomis iš nendrynų, krūmų ir medžių mišinio. Kadaise šiose tankmėse gyveno tigrai, daug kitokių žvėrių ir paukščių. Dabar čia daugiausia dėmesio skiriama nykstančių Bucharos elnių apsaugai.
Beveik pusdienį vyko ruošimasis ekspedicijai. G.N.Sapožnikovas supažindino mane su keletu kitų ekspedicijos dalyvių. Po to visi sėdome į brezentu dengtą sunkvežimį ir išvažiavome į tolimą kelią. Rezervatą pasiekėme tik vakarop. Vingiuotas dulkinas keliukas, kuriuo važiavome per pusdykumes, įsuko į įspūdingo aukščio sausų nendrių, krūmų ir šakotų, bet neaukštų, retų medžių sąžalynus, iškilusius gerokai aukščiau mūsų mašinos. Po kiek laiko privažiavome atviresnę vietą netoli upės. Čia esantis medinis namelis ir buvo mūsų kelionės tikslas bei apsistojimo vieta.
1971.03.18
Šiandieną mano kolegos visa dieną vaikščiojo tugajais, išbaidydami ir skaičiuodami čia gyvenančius žvėris, -daugiausia bucharos elnius ir šernus. Aš tuo tarpu išėjau vienas susipažinti su rezervatu, jo gyvūnija, augalija, fotografuoti įdomesnius dalykus. Vaikščiodamas nenustojau stebėtis tugajų augalija, kuri buvo dar nesužaliavusi, vyravo gelsvos, rusvos, raudonai rudos spalvos. Beveik visur , tarsi siena kilo tankūs , beveik nepraeinami sausi nendrynai, aukštesni už mane bent 2-3 kartus. Sumišę su jais augo panašūs į karklus krūmokšniai ir retokai išsidėstę už nendres ne ką aukštesni, nestori, bet labai šakoti medžiai. Daugelyje vietų eiti per šias tankmes buvo įmanoma tik keliu arba žvėrių pramintais takais. Atviresnėse vietose bolavo druskožemių plotai. Vaikštant reikėjo būti akylam, saugantis nuodingų gyvačių. Vienoje tankmėje prisėlinau prie 6-7 šernų būrelio. Gal valandą laukiau, kad besimaitindami jie išeis į atviresnę vietą, bet nesėkmingai, – galiausiai jie mane pajuto ir nutreškėjo tankmėmis. Nors dar ilgai vaikščiojau tugajais, kitokių žvėrių tą dieną nebe sutikau. Grįžęs į mūsų apsistojimo vietą, radau grįžusius ir kitus ekspedicijos dalyvius, verdančius vakarienei plovą. Po sotaus valgio, arbatos ir stipresnio gėrimo ilgokai kalbėjomės, diskutavome, pasakojome įvairius nutikimus, kol galiausiai nuėjome miegoti.
1971.03.19
Šiandieną vėl vaikščiojau vienas. Ryte per tugajus patraukiau į šiaurės rytus. Gale senvagės, prie kurios stovėjo mūsų “vila”, nendryne, vandeniu užlietoje lomoje užtikau besimaitinančius du Bucharos elnius. Gal valandą gulėjau slėpdamasis už nendrių kupsto, laukdamas, kol elniai išeis į atviresnę, tinkamą fotografuoti, vietą. Man belaukiant, vandeniu atbrido dar trys elniai ir už 30-35 metrų nuo manęs visi toliau užkandžiavo, garsiai kažką pešdami ir kramtydami. Bet sausame nendryne neaiškiai šmėžavo tik jų nugaros. Pagaliau, pradžioje vienas, o po to ir kiti elniai, pamažu pradėjo artėti link manęs, išeidami į atviresnę vietą. Glausdamasis visu kūnu prie žemės, pradėjau fotografuoti kadrą po kadro, kol pagaliau jie kažką pajuto ir su žiūro mano pusėn. Stengdamiesi geriau įžiūrėti galimą pavojų, jie žengė dar keletą žingsnių pirmyn, ir susibūrę krūvoj, ištempę kaklus bei pastatę ausis, spoksojo link manęs, uoliai uosdami orą. Dabar įsižiūrėjau, kad tai buvo trys patelės ir du pernykščiai jaunikliai. Spėjau dar keletą kartų nuspausti fotoaparato mygtuką, kol pagaliau jie metėsi atgal, ir, traškėdami sausomis nendrėmis, nušuoliavo tugajais.
Po to gerą valandą ir aš broviausi per nendrių, švendrų, džidos, tamarikso tankynes, pakol išėjau pakraštį, kur prasideda pusdykumė. Čia, palei tugajų pakraštį buvo nutįsusi apie puskilometrio pločio molinga lyguma, apaugusi iki krūtinės siekiančiais pavieniais saksaulais, soliankomis ir tamariksais.

Be jų dirvos paviršiuje augo retos žolytės. Negailestingai kepino saulė, dulkių sūkurius vieną po kito ginė karštas vėjas – afganas. Šen bei ten nuo žemės pakildavo vieversiai, ore skraidė rudnugarės kregždės, o danguje sklandė ereliai ir kitokie plėšrūs paukščiai. Toliau už šios molingos lygumos iki pat horizonto tęsėsi kalvota, tik retais krūmokšniais apaugusi pusdykumė. Nutolęs nuo tugajų apie porą šimtų metrų, pastebiu tris grakščias džeiranų figūras. Kurį laiką antilopės stebi mane, po to pakelia aukštyn trumpas uodegytes ir lengvais šuoliais nuskrieja per kalvas tolyn. Dar kiek paėjęs, apsidžiaugiu radęs numestą Bucharos elnio penkiašakį ragą. O netruku švelniai sužaliavusioje lomoje iš toli pastebiu būrį stambokų paukščių. Pasinaudodamas kalvų įdubomis, ilgai šliaužiu link jų, kol priartėju. Pasirodė, kad tai būrys fazanų, pešiojančių šviežią žolytę. Porą kartų nufotografavus, jie mane pajuto ir triukšmingai pakilę, nuskrido į tugajus. Netrukus vėl pastebiu tolumoje besiganačius du džeiranus. Vėl ilgai ir vargingai sėlinu artyn jų, deja per vėlai pastebiu dar vieną gulintį džeiraną. Tas iškart pašoka, sekundę-kitą stebi mane, ir šuoliuodamas dingsta kalvose. Kalvos viršūnėje spėju nufotografuoti tik jo siluetą. Po to, eidamas nuo kalvos ant kalvos, toli nuklydau į pusdykumės gilumą. Visur buvo matyti daugybė išraustų įvairaus dydžio urvų, urvelių.

Saulei artėjant prie padūmavusio nuo dulkėto oro Chodža-Kozėano kalnagūbrio, pasukau atgal. Nebetoli tugajų ribos manęs laukė komiškas, bet nevisai malonus susitikimas su dviem sulaukėjusiais buivolais. Kaip pasakojo mano naujieji kolegos, jie rezervate atsirado prieš penketą metų, kuomet vienos iš Kaukazo respublikų vyriausybė kažkokia proga keletą šių galvijų padovanojo Tadžikijos komunistų partijos Pirmajam sekretoriui. Nežinant kur juos padėti, buivolai buvo atvežti ir paleisti laisvėj šiame rezervate. Gyvendami tugajuose, jie pradėjo daugintis, sulaukėjo ir tapo pavojingi žmonėms. Porą šių buivolų,- jautį ir karvę, išėjusių iš tugajų pasiganyti, aš ir susitikau nedidelėje lomoje. Gal už 40-50 metrų jie ramiai rankiojo retą žolytę, manęs dar nematydami. Tuo metu man šmėstelėjo kvaila mintis iš arčiau juos nufotografuoti. Tad rastą ragą ir foto krepšį palikęs kalvos šlaite buivolams nematomoje vietoje, atsargiai nuropojau iki kalvos viršūnės ir ėmiau fotografuoti. Bet per tą laiką buivolai besi ganydami priartėjo prie mano paliktų daiktų, ir kažką pajutę, įsistebeilijo mano pusėn. Prisiklausęs pasakojimų apie nenuspėjamą, atšiaurų šių galvijų būdą, nedrįsau prie jų artintis ir nejudėjau, nutaręs palaukti, kol jie pasišalins. Bet įvyko priešingai, – kiek pastovėję, buivolai atsigulė ir ramiausiai ėmė gromuliuoti suėstą žolę.

Padėtis tapo nebejuokinga, nes saulė jau leidosi, o manęs dar laukė tolimas kelias per tugajus. Dar gerokai palūkėjęs, nutariau rizikuoti, – atsargiai šliauždamas, pasislėpiau už kalvos, o po to naudodamasis jos įdubomis ir slapstydamasis, ėmiau pusračiu artintis link savo daiktų. Likus keliolikai metrų iki jų, neišvengiamai teko pasirodyti buivolams. Vis šnairuodamas į gulintį jautį ir smailus, skėstus jo ragus, ropoju vis arčiau ir arčiau. Kai beliko porą metrų, jautis staiga atsistojo ir palenkė galvą, tarsi ruošdamasis puolimui. Bet tuo pat metu aš paskubomis stveriu savo daiktus ir pasilenkęs skubu tolyn, vis atsigręždamas pažiūrėti ar jautis vis dar stovi vietoje. Tik nutolęs per pusšimtį ar daugiau metrų, nusispjaunu buivolų pusėn ir per sutemų gaubiamą pusdykumę skubu link tugajų, namo. Pasiekęs kelią, pabaidau būrį šernų einančių link pusdykumės. Eidamas toliau pabaidau elnią, po to, – pusiau sulaukėjusį arklį. Jau visai tamsu, abipus kelio tarsi sienos kyla aukštyn tugajų tankmės, iš kurių girdėtis šlamesiai ir įvairiausi garsai. Pagaliau tamsoje pamatau žiburėlį, mūsų „vilos“ kontūrus, netrukus išvystu ir manęs laukiančius, susirūpinusius ekspedicijos dalyvius.

1971.03.20
Šiandieną nuo pat ryto iki 15 val. kartu su kitais ekspedicijos dalyviais braidžiau po tugajus, – skaičiavome išbaidytus žvėris ir paukščius, – elnius, šernus, fazanus. Išsirikiavę grandine, brovėmės per nendrynus ir švendrynus, džidos krūmų tankmes, bridome per „soliankomis“ apaugusius druskožemius. Pagaliau baigę numatytą apskaitos maršrutą, grįžome prie senvagės „Goluboj Zaton“, gumine valtimi persikėlėme į kitą krantą, kur mūsų laukė mašina ir grįžome namo. Po sočių, nors vėlyvų pietų, kuriems buvo pateikti ryte sugauti šamai ir sazanai, užsiėmėme kitokia veikla, – rašėme laiškus, lošėme kortomis ir pan. Temstant išvažiavome gaudyti šokliukų. Pasiekę lygų pusdykumės plotą, pradėjome šią savotišką „medžioklę“. Mašinai važiuojant zigzagais, kartas nuo karto žibintų šviesoje pasirodydavo maži, ilgauodegiai, vikriai kaip zuikučiai šokinėjantys žvėriukai.

Pamačius apšviestą žvėrelį, reikėdavo nušokus nuo mašinos „sparnų“ jį pavyti ir sugauti rankomis arba uždengiant kepure. Vairuotojas tuo tarpu pakaitomis užgesina ir vėl uždega mašinos žibintus, kad apakintų šokliuką ir kad jis bent trumpam sustotų vietoje. Bet žvėreliai buvo labai greiti, ir bėgdami vikriai šokinėjo į šonus, tad netrukus juos bevaikydami mes suprakaitavome ir netekome jėgų. Čia pasižymėjo Saša, sugavęs net penkis šokliukus. Jie buvo stebėtinai mieli, – kiek panašūs į mažyčius pelės dydžio zuikučius su ilgomis plonomis ausytėmis, bukais ūsuotais snukučiais, didelėmis juodomis akutėmis, ilgomis kaip kengūros užpakalinėmis kojytėmis ir ilga uodega su plaukų kuokštu jos gale. Sudėti į medžiaginį maišelį, šokliukai greitai aprimo, paimti į rankas, gūžėsi į kamuoliuką ir nebebandė bėgti . Grįždami dar sugavome scinkinį gekoną, – plaštakos ilgio, kresną, buldogiškos išvaizdos galva, gražiai išmargintą driežą. Grįžome vėlai naktį.

1971.03.21
Ryte mus pasitiko apniūkęs dangus ir atšalęs oras. Visi išvyko į tolimąjį apskaitos maršrutą. Aš, likęs stovykloje, bandžiau fotografuoti sugautus šokliukus, bet nesėkmingai. Gal dėl atšalusio oro, jie buvo neramūs, bijojau paleisti iš rankų, kad nepabėgtų. Vėliau vienas išėjau į tugajus. Netrukus užtikau besimaitinančius šernus. Prisėlinau prie jų per keletą metrų. Manęs nepajutę, jie ėmė gainioti vienas kitą, priartėdami dar arčiau. Deja jie visą laiką buvo nendryno tankmėje, tad negalėjau jų fotografuoti. Išėjus į pusdykumę, mačiau porą džeiranų, bet jie, pastebėję mane pirmieji, greitai pabėgo. Grįžęs į tugajus, tikėjausi nufotografuoti fazanus, kurių balsai čia buvo dažnai girdimi. Bet jie buvo itin atsargūs, – visos mano gudrybės prie jų priartėti, buvo veltui. Eidamas į mūsų bazę, sutikau elnią, zuikį, fotografavau lapę, kormoranus. Mano naujieji kolegos po sunkaus maršruto jau buvo grįžę, po „šimtgramio” buvo atsipalaidavę, – vieni lošė kortomis, kiti buvo išvykę tikrinti žuvų tinklų. Ši diena „Tigro slėnyje“, labai įdomioje ir savotiškoje augalijos ir gyvūnijos karalystėje, man buvo paskutinė. Rytoj mane žadėjo pavėžėti iki Kurgan-Tiubė, o nuo ten autobusu važiuosiu iki Dušanbė.

Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE