Be jų dirvos paviršiuje augo retos žolytės. Negailestingai kepino saulė, dulkių sūkurius vieną po kito ginė karštas vėjas – afganas. Šen bei ten nuo žemės pakildavo vieversiai, ore skraidė rudnugarės kregždės, o danguje sklandė ereliai ir kitokie plėšrūs paukščiai. Toliau už šios molingos lygumos iki pat horizonto tęsėsi kalvota, tik retais krūmokšniais apaugusi pusdykumė. Nutolęs nuo tugajų apie porą šimtų metrų, pastebiu tris grakščias džeiranų figūras. Kurį laiką antilopės stebi mane, po to pakelia aukštyn trumpas uodegytes ir lengvais šuoliais nuskrieja per kalvas tolyn. Dar kiek paėjęs, apsidžiaugiu radęs numestą Bucharos elnio penkiašakį ragą. O netruku švelniai sužaliavusioje lomoje iš toli pastebiu būrį stambokų paukščių. Pasinaudodamas kalvų įdubomis, ilgai šliaužiu link jų, kol priartėju. Pasirodė, kad tai būrys fazanų, pešiojančių šviežią žolytę. Porą kartų nufotografavus, jie mane pajuto ir triukšmingai pakilę, nuskrido į tugajus. Netrukus vėl pastebiu tolumoje besiganačius du džeiranus. Vėl ilgai ir vargingai sėlinu artyn jų, deja per vėlai pastebiu dar vieną gulintį džeiraną. Tas iškart pašoka, sekundę-kitą stebi mane, ir šuoliuodamas dingsta kalvose. Kalvos viršūnėje spėju nufotografuoti tik jo siluetą. Po to, eidamas nuo kalvos ant kalvos, toli nuklydau į pusdykumės gilumą. Visur buvo matyti daugybė išraustų įvairaus dydžio urvų, urvelių.
Saulei artėjant prie padūmavusio nuo dulkėto oro Chodža-Kozėano kalnagūbrio, pasukau atgal. Nebetoli tugajų ribos manęs laukė komiškas, bet nevisai malonus susitikimas su dviem sulaukėjusiais buivolais. Kaip pasakojo mano naujieji kolegos, jie rezervate atsirado prieš penketą metų, kuomet vienos iš Kaukazo respublikų vyriausybė kažkokia proga keletą šių galvijų padovanojo Tadžikijos komunistų partijos Pirmajam sekretoriui. Nežinant kur juos padėti, buivolai buvo atvežti ir paleisti laisvėj šiame rezervate. Gyvendami tugajuose, jie pradėjo daugintis, sulaukėjo ir tapo pavojingi žmonėms. Porą šių buivolų,- jautį ir karvę, išėjusių iš tugajų pasiganyti, aš ir susitikau nedidelėje lomoje. Gal už 40-50 metrų jie ramiai rankiojo retą žolytę, manęs dar nematydami. Tuo metu man šmėstelėjo kvaila mintis iš arčiau juos nufotografuoti. Tad rastą ragą ir foto krepšį palikęs kalvos šlaite buivolams nematomoje vietoje, atsargiai nuropojau iki kalvos viršūnės ir ėmiau fotografuoti. Bet per tą laiką buivolai besi ganydami priartėjo prie mano paliktų daiktų, ir kažką pajutę, įsistebeilijo mano pusėn. Prisiklausęs pasakojimų apie nenuspėjamą, atšiaurų šių galvijų būdą, nedrįsau prie jų artintis ir nejudėjau, nutaręs palaukti, kol jie pasišalins. Bet įvyko priešingai, – kiek pastovėję, buivolai atsigulė ir ramiausiai ėmė gromuliuoti suėstą žolę.
Padėtis tapo nebejuokinga, nes saulė jau leidosi, o manęs dar laukė tolimas kelias per tugajus. Dar gerokai palūkėjęs, nutariau rizikuoti, – atsargiai šliauždamas, pasislėpiau už kalvos, o po to naudodamasis jos įdubomis ir slapstydamasis, ėmiau pusračiu artintis link savo daiktų. Likus keliolikai metrų iki jų, neišvengiamai teko pasirodyti buivolams. Vis šnairuodamas į gulintį jautį ir smailus, skėstus jo ragus, ropoju vis arčiau ir arčiau. Kai beliko porą metrų, jautis staiga atsistojo ir palenkė galvą, tarsi ruošdamasis puolimui. Bet tuo pat metu aš paskubomis stveriu savo daiktus ir pasilenkęs skubu tolyn, vis atsigręždamas pažiūrėti ar jautis vis dar stovi vietoje. Tik nutolęs per pusšimtį ar daugiau metrų, nusispjaunu buivolų pusėn ir per sutemų gaubiamą pusdykumę skubu link tugajų, namo. Pasiekęs kelią, pabaidau būrį šernų einančių link pusdykumės. Eidamas toliau pabaidau elnią, po to, – pusiau sulaukėjusį arklį. Jau visai tamsu, abipus kelio tarsi sienos kyla aukštyn tugajų tankmės, iš kurių girdėtis šlamesiai ir įvairiausi garsai. Pagaliau tamsoje pamatau žiburėlį, mūsų „vilos“ kontūrus, netrukus išvystu ir manęs laukiančius, susirūpinusius ekspedicijos dalyvius.
Pamačius apšviestą žvėrelį, reikėdavo nušokus nuo mašinos „sparnų“ jį pavyti ir sugauti rankomis arba uždengiant kepure. Vairuotojas tuo tarpu pakaitomis užgesina ir vėl uždega mašinos žibintus, kad apakintų šokliuką ir kad jis bent trumpam sustotų vietoje. Bet žvėreliai buvo labai greiti, ir bėgdami vikriai šokinėjo į šonus, tad netrukus juos bevaikydami mes suprakaitavome ir netekome jėgų. Čia pasižymėjo Saša, sugavęs net penkis šokliukus. Jie buvo stebėtinai mieli, – kiek panašūs į mažyčius pelės dydžio zuikučius su ilgomis plonomis ausytėmis, bukais ūsuotais snukučiais, didelėmis juodomis akutėmis, ilgomis kaip kengūros užpakalinėmis kojytėmis ir ilga uodega su plaukų kuokštu jos gale. Sudėti į medžiaginį maišelį, šokliukai greitai aprimo, paimti į rankas, gūžėsi į kamuoliuką ir nebebandė bėgti . Grįždami dar sugavome scinkinį gekoną, – plaštakos ilgio, kresną, buldogiškos išvaizdos galva, gražiai išmargintą driežą. Grįžome vėlai naktį.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
