Kelionė į Badchyzo rezervatą buvo varginanti, – jai prireikė keturių dienų. Bet jame praleistas laikas paliko neišdildomus įspūdžius. Pirmiausia atkeliavau į rytinėje dalyje esantį kordoną. Čia plikoje vietoje stovėjo pora jurtų ir atokiau esantis mažas namelis svečiams. Vienoje jurtų kartu su gausia šeimyna gyveno viduramžis kazachas dirbantis plotų prižiūrėtoju. Apsigyvenęs gretimoje tuščioje jurtoje galėjau stebėti įdomią šių žmonių buitį, fotografuoti juos. Bet daugiausia laiko leidau aplinkinėse pusdykumėse, kurios pavasarį buvo sužaliavę, pasipuošę geltonai pražydusiomis „ferulomis“, – įspūdingais žmogaus aukščio skėtiniais augalais, kurių stori išdžiuvę stiebai čia buvo naudojami tvoroms tverti. Buvo gausu įvairiausių nedidelių gyvūnų, pradedant stambiais nuodingais vorais-karakurtais bei visur šmirinėjančiais driežais, ir baigiant lėtaeigiais iš negilių urvų išlindusiais vėžliais bandančiais susirasti sau porą. Bet mane labiau domino žvėrys. Džiūgavau susitikimais su grakščiomis retomis antilopėmis džeiranais ar su ypač reta dryžuotąja hiena. Be to, po ilgo ir kantraus ieškojimo pagaliau suradau ir kulanus, kurie buvo reti, nykstantys, kurių išsaugojimui pirmiausia ir buvo įkurtas šis rezervatas. Buvau laimingas stebėdamas bei fotografuodamas šiuos arklių ir asilų laukinius giminaičius. Steigiant rezervatą čia buvo likę tik apie 200 kulanų ir tai buvo vienintelė vieta kur jie dar gyveno. Saugomi kulanai sparčiai gausėjo. Dalis jų buvo perkelta į kitas Vidurinės Azijos vietas. O rezervate jų skaičius vienu metu buvo padidėjęs iki 5000, bet vėliau sumažėjo iki maždaug 2000 kulanų.
Ryte nusiprausiau duše, nusiskutau gerokai paaugusią barzdą, susipažinau su kambario kaimynu, – pagyvenusiu melioratoriumi dirbančiu kasant Kara-Kumų kanalą. Suprasdamas, kad mano kelionė tik įpusėjo ir turiu labai taupyti gautus pinigus, kreipiausi į vietos policiją, kad nemokamai įsodintų į taukinį iki Kuškos, ir taip sutaupyčiau 10 rub. Pažadėjo padėti. Jau vakarop tikrai įsodino mane į traukinį iki Mary. Vagonas buvo kimš-te prikimštas keleivių. Sėdomis, kartais snūduriuodamas, apie 3 val naktį atsidūriau nedidelėje Mary stotelėje. Turėdamas laiko, parašiau 4 laiškus, kiek pavaikščiojau po miestą, – nedidelį ir visai neįdomų. Po to prisistačiau vietiniam geležinkelio milicijos viršininkui, kuris pažadėjo įsodinti į traukinį nemokamai iki Kuškos, – piečiausio TSRS taško. Po to, apžiūrėjęs nedidelį „žaliąjį“ turgų, nufotografavęs šašlyko kepėją ir už tai gavęs neblogą iešmą karšto kepsnio, nutariau pasižvalgyti po užmiestį. Deja, karštis, dulkės, išsidriekę priemiesčiai su daugybe statybų, kareivinių, atbaidė nuo šios idėjos. Tad sėdęs į autobusą, pravažiavau porą maršrutų nuo pradžios iki galo. Po to, nutariau pailsėti prie per miestą iškasto Kara-Kumį kanalo, kuris buvo apie 12-15 metrų pločio su patižusiais liosiniais krantais, puspilnis drumzlino vandens. Čia stebėjau, kaip senas musulmonas garbino Alachą. Atėjęs nuo turgaus pusės, barzdotas, ilgu chalatu vilkintis, su juoda avikailio kepure seniokas, pamažu nusileido beveik iki vandens, ir, nekreipdamas dėmesio į mane, dar vieną sėdintį žmogų bei netolimus praeivius, atsileido virve ar skarele surištas kelnes, pritūpė ant žemės ir apsisiautęs chalato skvernais, ilgokai patupėjo.
Manau, jis darė tai, ką mes darome tualete. Po to vyriškis nusileido iki vandens (besileisdamas dar pargriuvo), vėl nuleido kelnes, atsitūpęs dar labiau apsigaubė chalatu ir ėmė viena ranka semti vandenį. Mikliai perpylęs pasemtą vandenį į kitą ranką, siekė ja sau kažkur tarp kojų, tarsi plaudamas užpakalį. Po to, atsismaukęs chalatą iki alkūnių, apsiplovė rankas, nuėmęs kailinę kepurę, rankomis suvilgė skustą galvą, apsiprausė veidą, atsistojęs susirišo kelnes ir ėmė dairytis aplinkui. Nužiūrėjęs lygią vietelę, nusivilko chalatą, patiesė jį ant žemės, nusimovė nuo batų kaliošus, ir atsisukęs į pietvakarius stovėdamas ėmė melstis, – abi rankas delnais į vidų kėlė iki veido ir braukė per jį tarsi prausdamasis. Po to keletą sekundžių pabuvo pasilenkęs į priekį, tada parietęs kojas atsitūpė, lenkėsi pirmyn keletą sekundžių kakta liesdamas žemę, po to atsistojo, kiek pastovėjo ir vėl pradėjo viską iš naujo. Taip kartojo daug kartų, o visa malda užtruko gal 20-25 minutes. Netrukus čia atėjo dar du seniokai ir viską darė taip pat, kaip ir pirmasis. Tiltu nuėjęs į kitą kanalo pusę, bandžiau besimeldžiančius nepastebimai nufotografuoti. Po to grįžau į geležinkelio stotį ir ėmiau laukti traukinio. Saulė slinko vakarop, alinantis karštis palaipsniui ėmė mažėti. Stoties milicijos viršininkas, atidžiai patikrinęs mano dokumentus, pažadėjo įsodinti į traukinį iki Kuškos nemokamai, prašė užeiti pas jį prieš išvykstant traukiniui. Bet pats kažkur dingo, pavedęs mano reikalą tvarkyti pavaldiniams, kurie buvo man abejingi, netgi grubūs. Jau maniau, kad teks pirkti bilietą arba likti čia dar vienai dienai. Bet man pagelbėjo vienas malonus traukinio pareigūnas, tad netrukus atsidūriau traukinio vagone.
Ateinančiai nakčiai šeimininko kvietimu persikrausčiau nakvoti į šalia jo namo stovinčią jurtą, kurioje vietoje grindų buvo iškloti kilimai, o viduryje stovėjo didelis katilas su raugintu kupranugarių pienu. Jį man leido naudoti kiek noriu. Be to, šeimininkas pasikvietė vakarienei. Ji vyko gana neįprastai: visa šeimyna ir aš sėdėjome parietę kojas ant kilimų aplinkui didžiulį dubenį, kuriame padaže buvo pateikti mėsos ir į skrylius panašūs virtos tešlos gabalai. Kiekvienas valgantysis pirštais ėmė iš dubens mėsą bei virtus “skrylius” ir dėjosi sau į burną. Po valgio sekė ilgai trunkantis žalios arbatos gėrimas.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
