Romėnų istorikas Titas Livijus rašo, kad po žiauraus pralaimėjimo Hanibalui prie Trasimeno ežero ir konsulo Gajaus Flaminijaus mirties 217 m. pr. m. e. vasarą supanikavusi Romos vadovybė atsigręžė į senąsias Sibilinų knygas, kuriose galėjo rasti atsakymą į bet kokį klausimą. Knygose buvo patariama garbinti Šventąjį šaltinį (Ver sacrum). Taip vadinosi seniausia apeiga, atsiradusi Italijoje dar gerokai prieš Respublikos įkūrimą ir tikriausiai prieš Romos įkūrimą. Jos esmė buvo ta, kad pavasarį buvo aukojama daug gyvybių, kurios turėjo augti ir žydėti ateinančiais metais. Ožkos, ėriukai, paršeliai, taip pat… naujagimiai berniukai ir mergaitės. Ir tai Romoje, kur Kartagina buvo aršiai kritikuojama už tai, kad jos kunigai aukojo geriausių šeimų kūdikius baisioms dievybėms Baalui-Hamonui ir Tanitui.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
