715 m. Frankų valstybės majordomu tapo Karolis Martelis, valdęs iki 741-ų. Martelis surengė keletą žygių už Rejos į Tiuringiją ir Alemaniją, kurios vėl tapo nepriklausomos tingokų Merovingų karalių neveiklumo dėka, ir abu regionus susigrąžino savo valdžion. Jis vėl prijungė prie Frankų valstybės Fryziją, arba Frislandiją (frizų genties žemę), ir privertė saksus bei bavarus vėl mokėti jam duoklę. VIII a. pradžioje frankai susidūrė su arabais, kurie iš Pirėnų pusiasalio įsiveržė į Pietų Galiją, siekdami ją atimti iš Frankų valstybės. Karolis Martelis skubiai surinko karines pajėgas arabams atremti, nes arabų lengvoji kavalerija labai greitai žengė į priekį senuoju romėnų keliu, kuris iš pietų vedė į Puatjė, Turą, Orleaną ir Paryžių. Frankai sutiko arabus prie Puatjė 732-ais ir pasiekė lemiamą pergalę, priversdami atėjūnus pasitraukti.
Po Karlo Martelio mirties jo sūnus Pipinas Trumpasis, vadintas taip dėl savo žemo ūgio, tapo majordomu. Pipino valdymo laikotarpiu arabai buvo galutinai išvaryti iš Talinų. Regionuose už Dunojaus Pipinas intensyviai vykdė germanų genčių krikštijimą, siekdamas ginklų galią sustiprinti bažnyčios pamokslais. 751-ais Pipinas Trumpasis įkalino paskutinįjį Merovingų dinastijos atstovą vienuolyne, ir tapo frankų karaliumi. Prieš tai Pipinas išsiuntė atstovus pas Romos popiežių, klausdamas, ar gerai, kad Frankų valstybėje valdo karaliai, neturintys tikros karališkosios valdžios? Popiežius atsakė: „Geriau vadinti karaliumi tą, kuris turi valdžią, nei tą, kuris gyvena neturėdamas karališkosios valdžios“.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
