XIX ir XX a. pradžioje Sicilija buvo didžiausia sieros gamintoja ir pardavėja: Sicilijos sieros eksportas į užsienį kasmet augo vidutiniškai 8,8%: nuo 25 tūkst. tonų 1832 m. iki 180 tūkst. tonų 1859 metais. Sicilijos gyventojams atsivėrė dar viena galimybė praturtėti. Sieros kasyklos buvo nuomojamos, tačiau teisę jas eksploatuoti reikėjo ginti nuo banditų antpuolių. Išgauta sieros rūda turėjo būti pristatyta į Palermo uostą, todėl buvo būtina užtikrinti krovinio saugumą kelionės metu. Darbo užmokestis ir transporto išlaidos sudarė atitinkamai apie 56% ir 27% bendrų išlaidų. Transporto išlaidos tokiomis sąlygomis buvo didelės: mulų karavanas – paplitęs sieros gabenimo į paskirties vietą būdas – buvo labai lėtas ir brangus, o maršrutai – juk mes esame XIX a. Sicilijoje! – buvo labai nesaugūs dėl banditų. Visi šie veiksniai didino sieros gamintojų poreikį apsaugai.
Kaip matome, priežasčių, kodėl Italijoje atsirado mafija, yra pakankamai, tačiau pagrindinė iš jų – valstybės silpnumas. Juk nėra nieko baisaus, kad Sicilijoje auga citrinos: jos auga daug kur kitur – baisu tai, kad valstybė negali apsaugoti citrinmedžių giraičių nuo banditų. O galbūt problema yra ta, kad žemės reforma buvo nesėkminga? Galbūt taip, bet pagrindinis uždavinys – įteisinti daug privačių savininkų – buvo įvykdytas, tik valstybė negalėjo apsaugoti šių savininkų. Be to, vyriausybė neturėjo autoriteto gyventojų tarpe, nes nuo seno valstybė permetinėjo salą iš rankų į rankas kaip karštą bulvę.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
