Didesnė laiko distancija neretai leidžia pažvelgti į įvykius giliau ir įvairiapusiškiau nei vakarykštėmis iš arti įvykius stebėjusiomis akimis, daugiausiai vertinančiomis emociniu pagrindu. Juolab, kai tų įvykių atgarsiai du dešimtmečius buvo bandomi slopinti ir transformuoti į sovietinei ideologijai bei šio režimo struktūroms reikalingą pasakojimą, o vėliau šią užslopintą atmintį reikėjo tarsi vėl iš naujo atgaivinti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Tam, kad geriau suprastume tai, kas įvyko 1972-ųjų gegužės mėnesį Kaune, būtina pažvelgti į platesnį kontekstą – kas tuo metu vyko pasaulyje, Europoje, socialistiniame bloke, galiausiai siekiant atsakyti į klausimą – kokios buvo šių įvykių ištakos sovietų okupuotoje Lietuvoje?
XX a. septintas dešimtmetis brėžė tam tikrą mentalinę, vertybinę, kultūrinę takoskyrą tarp senosios, Antrąjį pasaulinį karą patyrusios, išgyvenusios kartos ir naujosios, atnešusios naujas madas, idėjas, kitokį, laisvesnį gyvenimo stilių. To kulminacija galima laikyti įvairius jaunimo judėjimus Europoje ir pasaulyje, kurie iš pirmapradžio išorinio protesto galiausiai transformavosi ir įgavo pakankamai radikalų politinį atspalvį. Kaip pastebėjo istorikas Kastytis Antanaitis, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, Turkijoje studentams netgi pavyko nuversti valdžią. JAV vyko įvairūs antimilitaristiniai protestai Vietnamo karo kontekste.
Tuo tarpu Prancūzijoje studentų protestai ryškiausiai atsispindėjo 1968-aisiais, vėliau šie įvykiai žemyninėje La Manšo sąsiaurio dalyje padarė įtaką ir studentams Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje (tiesa, šiose šalyse judėjimai buvo aktyvūs dar 1965–1967 m.). Ne be reikalo ir šiandien viešojoje erdvėje galime išgirsti terminą „1968-ųjų karta” – paraleliai būtų galima užduoti klausimą: ar bent lokaliniu mastu galime kalbėti apie 1972-ųjų Lietuvos (ar Kauno) kartą? Žinoma, negalime eliminuoti ir tų beveik dvidešimties metų (1953–1972 m.), žymėjusių laikotarpį nuo aktyvaus partizaninio pasipriešinimo pabaigos iki Kalantinių įvykių – juk būtent šiuo laikotarpiu brendo nauja, sovietiniam režimui besipriešinanti karta ir pagrindinės disidentinio judėjimo formos bei kryptys. Bet kokiu atveju, šis klausimas taip pat vertas būti apsvarstytas laisvės kovų tęstinumo kontekste.
Minėti vykę neramumai Vakarų Europoje buvo daugiau socioekonominio ar sociokultūrinio pobūdžio – reikalauta garantuoti geresnes gyvenimo ir mokymosi sąlygas, pavyzdžiui, Prancūzijoje 1967 m. Nantero studentai reikalavo panaikinti apribojimus lankytis vaikinų ir merginų bendrabučiuose, o vėliau prie studentų prisidėjo ir darbininkai. 1969 m. per Italiją nusidriekė didelė streikų banga, protestuojanti prieš prastas Pietų Italijos darbininkų sąlygas. Tuo tarpu SSRS ir socialistinio bloko satelitinėse šalyse pagrindiniai reikalavimai buvo politinio pobūdžio: asmens teisės ir laisvės, religijos ir sąžinės laisvės, platesnės politinės savivaldos siekiai. Bet kokiu atveju, 1968-ieji buvo neramūs abiejose Geležinės uždangos pusėse – ne tik Paryžiuje, bet ir Prahoje. Vėliau tuometinės Čekoslovakijos sostinėje vykę neramumai įgaus „Prahos pavasario“ pavadinimą.
Simboliška, kad laisvės pavasario dvelksmas tarsi pasklido ir plačiau po SSRS okupuotas valstybes. Čia jungiančiąja asmenybe galime laikyti Jano Palacho asmenybę ir jo įgyvendintą akciją protestuojant prieš esamą santvarką – filosofijos studentas susidegino Prahos centre. Vėliau panašią akciją Kijevo centre 1969 m. įgyvendino ir Nikolajus Bereslavskis, protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją (simboliška – po 45 metų Maidane ir vėl nušvis laisvės laužai), tais pačiais metais Rygoje bandė susideginti žydas Ilja Ripsas, reikalaudamas Čekoslovakijos nepriklausomybės ir platesnių teisių žydams (turint omenyje ir Sovietų Sąjungos nepalankią politiką Izraelio atžvilgiu, ypač XX a. 7-ojo ir 8-ojo deš. sandūroje suaktyvėjusiuose Izraelio ir Palestinos konfliktuose). Galiausiai tokio pobūdžio politinės akcijos pasiekė ir Lietuvą. Tiesa, pirmasis lietuvis tai padarė ne Lietuvoje, o Maskvoje – plačiajai visuomenei mažiau žinomas faktas apie 1972 metais Lenino mauzoliejaus papėdėje įvykusį susisprogdinimą.
Tačiau prieš nusikeliant į 1972-ųjų metų sovietų okupuotą Kauną, reikėtų bent trumpai atsigręžti į dar ankstyvesnius šeštąjį bei septintąjį dešimtmečius ir apžvelgti, kokie įvairūs persidengiantys pasipriešinimo okupaciniam režimui sluoksniai, formos bei vykę procesai, pokyčiai visuomenėje atvedė iki vadinamojo „Kauno pavasario“. Kas gi buvo tie daigai, atvedę iki 1972 metų vėlyvą pavasarį sužydėjusių įvykių?
Nuslopinus kone dešimtmetį trūkusį partizaninį pasipriešinimą, antisovietinės veiklos estafetę perėmė jaunoji karta. Dar 1955–1958 metais KGB Lietuvoje išsiaiškino 303 žmones, kurie priklausė 61 demokratiško, patriotinio sąjūdžio jaunimo organizacijai, kurios būdavo greitai išsiaiškinamos ir neretai pasivadindavo idealistiniais ar net kartais kiek paaugliškai naiviai, romantizuotai skambančiais pavadinimais, kaip “partizanai” ar “tamplierių riteriai”.
Pirmosios viešos protesto demonstracijos sietinos su neramumais per Vėlines: 1955 m. Kaune, 1956 m. Kaune ir Vilniuje ir 1957 m. Kaune. Viešų neramumų būta ir septintojo dešimtmečio pradžioje – pavyzdžiui, 1961 m. Kauno stadione, kuriame tuo metu buvo apie 10 tūkst. žmonių, kilo neramumai tarp žiūrovų ir milicininkų, buvo skanduojami antisovietiniai ir antirusiški šūkiai, apverstas ir sudegintas milicijos automobilis, buvo sužeisti 4 žiūrovai ir 3 milicininkai, 1 žmogus nušautas milicijos.
Buvo atrandama ir kitokių pasipriešinimo formų bei platformų. Viena iš jų – žygeiviai. 1969–1971 m. prie Vilniaus turistų klubo veikė įkurta žygeivių sekcija, o 7 dešimtmečio pabaigoje – 8-o pradžioje aktyviai veikė Kauno politechnikos instituto žygeivių klubas „Ąžuolas“, beje, kurios vienas vadovų Šarūnas Boruta (jo vardu vadinosi ir žygeivių grupė) buvo kilęs iš nepriklausomos Lietuvos inteligentų šeimos, jo tėvai buvo aktyvūs ateitininkai, o tėvas ištremtas į Sibirą, sovietinės okupacijos metais priklausė Eucharistijos bičiulių draugijai, kartu su savo mama nuo sovietinio saugumo struktūrų slėpdavo “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką” brolio mažosios dukrytės lopšyje arba netgi bičių avilyje. Šie žygeivių sambūriai neretai išnaudodavo šią organizacinę platformą skleisdami ir primindami, ypač jaunajai kartai, apie Lietuvos istorinę praeitį, tradicijas, neakivaizdžiai įterpdami net ir antisovietinį, antirusišką dėmenį, pvz., žygiuose kovų su Rusija atminties vietų keliais.
Kita labai svarbi pasipriešinimo forma, kuri turėjo akivaizdžiai stiprų tęstinumą per visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo siejama su katalikų Bažnyčia ir įvairiais religiniais judėjimais kaip apie 1970 įkurti Eucharistijos bičiulių slapta katalikiško lietuvių jaunimo organizacija. Pastaroji iš dalies davė pagrindus Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikai ir 1978 m. įsikūrusiam Tikinčiųjų Teisėms ginti komitetui. Nepaisant Bažnyčios intensyvaus persekiojimo ir vykdytos ateizacijos politikos, sovietmečiu tai išliko mažiausiai nuo totalitarinės valstybės priklausoma institucija. 1964–1968 metais pradėta aktyviai priešintis Bažnyčios persekiojimui, išnaudojant teisinius būdus ir metodus, rašant masines peticijas, apeliuojant ir į Lietuvos, tarptautinę visuomenes.
Pastaruoju atveju labai svarbų, jungiantį netiesioginio bendravimo tarp disidentinio sąjūdžio lyderių ir paprastų gyventojų vaidmenį atliko „Amerikos balso“, „Laisvės radijo“, „Vatikano radijo“ laidos bei kiti informacijos šaltiniai. Taip 1968–1972 metais šalyje formavosi religinė ir pilietinė opozicija sovietiniam režimui.
Taigi, žvelgiant į šias dvi skirtingas pasipriešinimo sovietiniam režimui formas kaip į tam tikras laisvės siekių užuomazgas, galime suvokti, kad svarbi buvo etnokultūrinių ir religinių judėjimų simbiozė. Ji tarsi Nemunas ir Neris susiliejo į upių Santaką – upės netrukus stichiškai užtvindė Kauno gatves ir išsiveržė laisvės šūksniais būtent Laisvės vardu pavadintoje alėjoje, taip netgi savotiškai „aplenkdamos laiką“ ir ištardamos žodžius „Laisvė Lietuvai“ anksčiau nei pogrindyje veikę disidentai – 1978 m. pirmoji nepriklausomos Lietuvos tikslą išdrįs iškelti Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga.
Galime kelti klausimus: o kas buvo tie žmonės, skandavę „Laisvę Lietuvai“? Kokia aplinka juos formavo? Ir kokia gi žodžių „Laisvė“ ir „Lietuva“ viename sakinyje kaina gūdžiame Leonido Brežnevo laikų sovietmetyje? Remiantis oficialiais šaltiniais, per R. Kalantos laidotuvių demonstracijas buvo sulaikyti 402 asmenys. Iš jų – 47,7 proc. – jauni darbininkai, 29,6 proc. – besimokantis jaunimas, 9,2 proc. – tarnautojai, 4,9 proc. – niekur nedirbantis, nesimokantis jaunimas.
Šie skaičiai kardinaliai prieštaravo sovietų formuotam veltėdžių ir chuliganų rengtų neramumų vaizdiniui. Šiandien labai sunku išsiaiškinti daugelio tuose laisvės pavasario pojūčio neramumuose dalyvavusių žmonių tapatybes ir išgirsti jų asmenines istorijas, prisiminimus iš 1972 metų gegužės Laisvės alėjoje bei ant gretimų gatvių kiemų stogų vykusių kautynių su milicija ir jų talkininkais (juk reikia suprasti ir okupacinio režimo aparato turimus bei pasitelktus plačius resursus – viso su milicininkais, draugovininkais, saugumiečiais ir kitais režimui ištikimais asmenimis, kurie dalyvavo represiniuose veiksmuose ir ideologinio spaudimo kompanijose tomis dienomis suskaičiuojama apie 7 tūkstančiai slopintojų). Kiek buvo nutylėta, užslopinta sovietinės dezinformacijos, represinių, saugumo struktūrų pastangomis, bet visgi net ir tokie nedideli momentai, kaip Vytauto Kaladės paskutinis žodis teisme 1972 m. spalio 2 d. leidžia bent nujausti nuotaikas, kuriomis tuomet gyveno nemaža dalis su represiniu režimu nesusitaikiusiųjų – daugelis šį laisvės siekį širdies gilumoje laikiusiųjų vėliau stovės Sąjūdžio mitinguose.
Bent dalį šių žmonių neabejotinai formavo ir įvairios per Geležinę uždangą prasiveržiančios žinios apie Vakarų kultūrą, madas, gyvenimo būdo ypatumus. Remiantis įvairiais atsiminimais, Lietuvoje intelektualaus jaunimo neformalaus judėjimo pradžia laikytini 1967–1968 m. Tuomet išpopuliarėjo roko muzika ir atsirado pirmosios jaunimo roko grupės.
Egidijos Ramanauskaitės straipsnis “Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje” mus dar labiau priartina prie įvykių atomazgos 1972 m. gegužę. Jame glaustai aprašoma tai, kokia muzika, gaunama informacija iš Vakarų, mados formavo neformalųjį to meto jaunimą Lietuvoje – džinsai, ilgos šukuosenos, bandymai į kalbą įterpti angliškus žodžius, Big byto, Beatles, Rolling Stones ar Animals grupių įtaka ir gaunamos informacijos iš lenkiškos televizijos bei žurnalų iš Lenkijos, Čekoslovakijos trupiniai – tam tikra informacijos, idėjų cirkuliacija iš kitų socialistinio bloko valstybių. Paraleliai atskleidžiamos aktyvaus jaunimo, tame tarpe hipių gyvenimo, susitikimo vietos, savotiški tinklai, visų pirma, Kaune – Senamiestis, Rotušė, Nemuno prieplauka, Vytauto bažnyčia, dabartinė Jėzuitų gimnazija, Juozo Gruodžio gatvė, Vilniaus gatvė, Miesto siena ir galiausiai – Laisvės alėja su fontanu, Miesto sodu priešakyje, greta kurio, Muzikinio teatro sodelyje savo protesto akciją vėliau ir įgyvendino Romas Kalanta.
Miesto sode kūrėsi tam tikros “suoliukų frakcijos“, pvz., viena jaunuolių grupių pasivadino „Company“ pavadinimu, propagavo hipių gyvenseną. Kauno hipiai netgi vykdavo į susitikimus su kitų sovietų okupuotų tautų hipiais į Latviją ar Estiją. Vis dėlto, nėra taip paprasta rasti tiesiogines sąsajas tarp Kalantinių ir hipių bei kitų subkultūrų judėjimų. Akivaizdu, kad R. Kalantos ilgi plaukai, tarp jo daiktų rasta gitara leidžia jį laikyti bent jau artimu hipių judėjimui ir mąstysenai, o juk ir sovietinei santvarkai bei saugumo struktūroms bet koks neformalus subkultūros judėjimas atrodė įtariai ir kėlė papildomą galvos skausmą.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvas. F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.3. Fotogr. P. Maletos.
Apybraižos autorius yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas. Publikacijos pradžioje – Algimanto Žižiūno fotografija (fotodokumentų skaitmenines kopijas saugo Lietuvos centrinį valstybės archyvas). Apybraižos tęsinys – netrukus.
