AIDAI

Savanoriškai-privalomas turto nusavinimas: kaip suvarinėta į „kolchozus”

„Dirbi dykai? Teisybę sakai!”, – graudžiai juokingas liaudies sąmojis apie dviejų kolūkiečių „pasilabinimą”: vienas klausia dirbančio lauke „dykai”, o kitas jam šmaikščiai atsako. Apie mažažemių valstiečių ir prakutusių ūkininkų suvarymą į kolektyvinius ūkius, dar vadintus kolūkiais bei „kolchozais”, pasakyta ir parašyta, rodos, jau viskas. Visgi naujai pažvelgti į klestinčio Lietuvos žemės ūkio sovietinį sudarkymą mums padės – kaip bebūtų paradoksalu – sovietinio sąstingio metais išleistas kapitalinis leidinys. Jo parengime prikišo nagus dažnas anuometis kompartijos šulas: rengėjų tarpe rasime ir Juozo Jermalavičiaus (taip, to paties – būsimo perversmininko ir provokatoriaus) bei kitų to meto funkcionierių bei propagandistų pavardes. Išsijuosę gyrėsi partiniai bonzos savaisiais ir pirmtakų darbeliais, nenutuokdami, kad praėjus pusšimčiui metų, imperijos sostinėje išliesta knyga paliudys melą, prievartą ir veidmainiavimą, persunkusius vadinamąją „kolektyvizaciją”, buvusią tiesiog savanoriškai-privalomu turto nusavinimu. Bandykim pasidairyti į leidinyje pateiktus dokumentus, šmaikščiai vertindami sovietų imperijos įpirštą žemės ūkio sudarkymą.

Darbas kolektyviniuose ūkiuose (kolūkiuose, „kolchozuose”) buvo sunkus, prastai apmokamas, ilgą laiką juose trūko mechanizacijos ir technikos.

Pradžiai – tikra istorija iš praeities, papasakota manojo senelio. (Beje, turėtume prisiminti, kad Lietuvą prarijusi sovietų imperija teoriškai – tik teoriškai – turėjo konstituciją, numačiusią žmogaus teises. Gyvenimas ne kartą patvirtino, kad represinės sovietų struktūros nei kiek nepaisė konstitucinių normų. Tad ir kolektyvizacija – teoriškai savanoriškas procesas – vyko „privalomojo savanoriškumo” būdu.) Taigi, senelio pasakota istorija tokia. Sukurptame „kolchoze” nariais tapo bemaž visi apylinkėse gyvenę valstiečiai ir ūkininkai, bet niekaip nepavyko prisivadinti vieną moteriškę – daugiavaikę motiną, už prigimdytą pulką mažylių gavusią Stalino ordiną. Moterėlė mėgdavo išlenkti taurelę, o ir ne vieną, bei garsėjo ūmiu būdu, tad kviesti ją stoti kolūkin ėjo keliese, prisibijodami karštakošės.

(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)

Norite matyti visą turinį?
Prenumerata 1 eur / mėn.

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE