Kunigas dar kartą paklausė princą Chaimę Aragonietį, ar jis pasirengęs imti princesę Eleonorą į žmonas. Tačiau jaunuolis tylėjo. Šventykloje nuvilnijo nepasitenkinimo šurmulys. Suspaudęs lūpas sosto įpėdinis žengė žingsnį atgal. Karaliaus-tėvo reakcija buvo žaibiška: pašokęs nuo kėdės, jis puolė prie sūnaus ir garsiai pasakė: „Sutinku!”
Su palengvėjimu atsidusęs šventikas tęsė ceremoniją. O Eleonora drebėjo iš pažeminimo – ji jautėsi nereikalinga… Ta, kurios vos neatsisakė prie altoriaus, gimė 1307 m. liepos 14 d. Jos tėvas, Kastilijos karalius Ferdinandas IV, dar kūdikį pažadėjo kaip žmoną Aragonijos princui. Šias dvi šeimas siejo giminystės ryšiai ir politiniai interesai, todėl Eleonora nuo pat kūdikystės žinojo, kam skirta. Ir ji ruošėsi savo vaidmeniui. Kastilijos princesę mokė ne tik dvaro etiketo, bet ir matematikos, istorijos, literatūros, senovės ir Europos kalbų, taip pat… šaudymo iš lanko. Pastarasis nebuvo privalomas, tačiau kartą pamačiusi, kaip brolis treniruojasi, Eleonora taip karštai maldavo leisti jai mokytis, kad globėjai sutiko. Globėjai, nes būdama penkerių princesė neteko tėvo, o netrukus ir motinos.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
