Kandalakšoje, kur ketinome praleisti keletą dienų, viešbučio neieškojome, net nežinojome ar jis čia yra. Pasikliovėme išbandyta patirtimi, – apsistoti pas vietos gyventojus. Pasirinkome jūros pakrantėje esantį priemiestį su daugybe nedidelių medinių namų. Jis atrodė gana keistai, nes gatvės buvo „grįstos“ medžio pjuvenomis, ant kurių pakloti lentų skydai atstojo šaligatvius. Augančių medžių ar kitos augalijos čia nebuvo, bet visai šalia buvo jūra. Atvykę į šį priemiestį ėmėme klausinėti sutiktus žmones ar namų gyventojus kur galėtume apsistoti. Žmonės čia pažinojo vienas kitą, tad netrūko patarimų į kuriuos namus turėtume užeiti. Vienas tokių netrukus ir tapo laikinu mūsų prieglobsčiu. Jame gyveno penkių asmenų šeima, – abu dar neseni tėvai, du jau paūgėję sūnūs ir jaunėlė dukra. Sužinoję mūsų planus ir norus, šeimininkai mielai sutiko mus trumpam priglausti, leisdami nuošaliame trobos kampe nakčiai pasikloti savo miegmaišius ir juose miegoti.
Per pietus namo gyventojai ir mes susėdome prie bendro stalo, vieni kitus vaišinome turimais valgiais. Pirmai pažinčiai ant stalo atsirado ir „ugninis vanduo“, kuris padeda įgyti abipusį pasitikėjimą, netgi draugystę, tvarkyti įvairius reikalus. Šeimininkai nelabai suprato ir patikėjo mumis, kai sakėme, kad atvykome pailsėti ir pasigrožėti šiaurės gamta. Jų nuomone mes greičiausiai norime įsigyti medienos, kurią galėtume krovininių vagonu parsigabenti į Lietuvą. Tur būt čia buvo įprasta, kad taip daro atvykę apsukrūs žmonės, ir daro tą, matyt, nelegaliai. Nežiūrint patikinimų apie mūsų meilę gamtai, išvykstant iš Kandalakšos ir atsisveikinant, šeimininkas vis tiek pažadėjo parūpinti man medienos.
Atvykus, pirmas dienas praleidome prie jūros apžiūrinėdami jos krantus, kurie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Lietuvos pajūrio. Ties miestu esančiame jūros krante buvo iškilę plikos granito plokštės ir daug mažesnių įvairaus dydžio jo nuolaužų. Panašiai atrodė ir prie kranto esantis jūros dugnas. Toliau esantys krantai buvo jau žymiai aukštesni, uolėti. Poilsiautojų ar šiaip lankytojų išskyrus mus prie jūros nebuvo. Kur ne kur matėsi prirakintos vietos gyventojų valtys. Vanduo jūroje buvo šaltas, tad maudytis nesiryžome, tik pabraidėme sekliose vietose. Bet radome kitą įdomų užsiėmimą. Jūros atoslūgio metu apsinuogindavo dalis jūros dugno, kur galėjome apžiūrinėti kriauklėmis ir dumbliais apaugusius akmenis, dugno įdubose likusias žuvytes bei kitus jūrų gyvūnus.
Vietos gyventojai atoslūgio metu čia rinkdavo jūrų dumblius, kurie vėliau buvo džiovinami ir priduodami supirkimo punkte. Iš šių dumblių buvo gaminama želatina, įvairūs kulinariniai gaminiai. Jūros dugno bei kranto „tyrinėjimai‘‘ teikė pažinimo džiaugsmą ir užėmė nemažai mūsų laiko. Juos trikdė tik begalė uodų, kurie apspisdavo mus kai nebūdavo vėjo ar kai mes atsidurdavome užvėjinėje vietoje.
Kažkurią viešnagės dieną šeimininkas pasiūlė mums paplaukioti jūra. Tai buvo nuostabiausia mūsų kelionės diena. Nedidele motorine valtimi plaukėme penkiese, – šeimininkas, abu jo sūnūs ir aš su žmona. Diena buvo kaip reta – saulėta ir be vėjo. Nors jūroje bangų nebuvo, lygų vandens paviršių puošė smulkūs raibuliai. Plaukėme Kandalakšos užutėkiu grožėdamiesi daugybe įvairaus dydžio salų. Mažosios salos dažniausiai buvo plikos akmeninės, o didesnės – dalinai ar ištisai apaugę mišku. Žinojau, kad nemažai šių salų bei pakrančių buvo Kandalakšos gamtos rezervato dalimi.
Plaukdami matėme nemažai gagų su jaunikliais bei kitų jūros paukščių. Po ilgo plaukimo sustojome prie nedidelės akmeningos salos, kur šeimininkas ir vyresnis sūnus ėmė žvejoti. Neilgai trukus valtyje spurdėjo keletas sugautų žuvų. Mane ir žmoną ypač stebino dvi stambios bauginančios išvaizdos žuvys vadinamos pinagorais. Jos buvo neilgos, storos, didelėmis galvomis, išverstomis akimis ir apskritomis žiotimis su daugeliu trumpų aštrių dantų. Kaip sužinojau, tai buvo dugninės žuvys prisitaikę maitintis jūrų kriauklėmis. Vietos gyventojai jas vertino dėl stambių, skanių ikrų.
Baigę žvejybą, pasukome atgal. Bet po kurio laiko vėl sustojome vienoje saloje, kur buvo įrengta primityvi poilsiavietė. Čia ant pakrantės akmenų paklotos kelios lentos atstojo stalą ir suolus, šalia buvo laužavietė bei jūros išmestos medžių nuolaužos laužui kūrenti. Čia pat ant karčių džiuvo kažkieno surinkti jūros dumbliai. Apsistoję saloje surengėme „pikniką“, – dorojome žuvis, virėme žuvienę, išdėliojome atsivežtą maistą. Prasidėjus vaišėms ant „stalo“ atsirado ir butelis skaidriosios. Pasivaišinę, jau vakarop išplaukėme namo. Visą dieną švietusi saulė pamažu artėjo prie horizonto, po to pusiau įlindo į tolimą debesį nudažydama dangų, jūrą ir viską aplinkui purpurine spalva.
Atrodė visai kaip žinomoje dainoje apie purpurinį vakarą. Plaukiant ir grįžus į krantą vis fotografavau šiuos nuostabius vaizdus, žinodamas, kad saulė palietusi horizontą netrukus vėl ims kilti aukštyn, sukdama naują poliarinės dienos ratą.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
