Virtuvės istorija yra tarsi žmonių gyvenimo veidrodis. Tai, ką jie valgė, kaip gamino maistą, tiesiogiai atspindi jų kasdienybę, papročius ir patį gyvenimo būdą. Mokslininkai šimtmečius suko galvas: kokia Čingischano pergalių paslaptis? Galbūt tame, kaip valgė jo kariai? Jei įsigilintume į viduramžių tekstus, paaiškėtų, kad viskas ne taip paprasta. Kronikininkų ir keliautojų įrašai apie Čingischano karių maistą kartais labai skiriasi vieni nuo kitų.
Pasakojimuose apie tai, ką valgė Čingischano kariai, gausu prieštaravimų. Šaltinių nuomonės skiriasi, todėl atkurti tikslų jų mitybos vaizdą nepaprastai sunku. Pabandykime suprasti, remdamiesi turimais duomenimis. Pavyzdžiui, stebina mongolų imperijoje apsilankiusio italų vienuolio Plano Karpinio įrašai. Jis aprašo mongolų stalą kaip kažką neįsivaizduojamo. Ant jo yra šunų, vilkų, arklių ir, bijau pasakyti, kraštutiniais atvejais – žmonių mėsos. Be mėsos, sako jis, mongolai beveik nieko neturėjo. Nei duonos, nei daržovių, nei žolelių. Be to, Karpinis teigė, kad mongolai galėjo valgyti gyvulių vidurius ir gerti arklių kraują. Galbūt vienuolis tai išgalvojo.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
