Partizanų kapelionatas taip pat vaidino ir tam tikrą propagandinį vaidmenį, skleidžiant žinią apie laisvės kovotojų nepriklausomos Lietuvos siekį. Greta jau minėtos partizaniškos spaudos, pasitaikydavo netgi atvejų, kai buvo siekiama atkreipti ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Bene ryškiausias pavyzdys – Juozas Stankūnas, kuris buvo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (kuris, nors ir buvo bandytas sovietinių struktūrų su J. Markuliu priešakyje iš vidaus suardyti, vis tik galiausiai tarsi transformavosi į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį) vyriausiasis kapelionas, o ši platforma netgi leido parašyti laišką popiežiui Pijui XII. Šis J. Stankūno laiškas demonstravo mėginimą mobilizuoti Vakarų Bažnyčios paramą Lietuvos nepriklausomybės bylai.
Ko gero nepakankamai įvertintas yra ir partizanų kapelionų kaip tam tikro informacijos šaltinio, ryšių su visuomene, žmonių pasitikėjimo jais svarbos faktorius. Juk po kiekvienų mišių netgi išpažinčių metu galėjo sklisti tam tikra svarbi, su antisovietiniu pogrindžiu susijusi informacija. Tą puikiai suprato ir sovietinės saugumo struktūros. Todėl kunigai buvo vieni didžiausių okupacinio režimo verbavimo taikinių, vis dėlto daugelis žmonių būtent jiems patikėdavo pačias slapčiausias paslaptis.
Tad nenuostabu, kad kunigų verbavimo atvejų visoje Lietuvoje buvo gausybė, visgi gana retai čekistams pavykdavo pasiekti norimų rezultatų. Tačiau buvo ir išimčių, kurios tik patvirtindavo šią taisyklę. Turbūt vienas žymiausių atvejų įvyko Biržų rajone. 1951 m. spalio 12 d. Vabalninko rajone, Janušiškio miške klausyti grupės partizanų išpažinčių atvyko kunigas Antanas Valantinas, kuris iš tikro buvo MGB agentas Tupėnas. Jis apnuodijo partizanus čekistų duotu vynu. Užmigę vyrai buvo suimti. Tarp jų – bene visa Pilėnų tėvūnijos štabo vadovybė. Kitą dieną tame pat miške buvo nušauti dar du partizanai, o visi suimtieji buvo nuteisti mirties bausme.
Justiną Lelešių sovietai taip pat bandė verbuoti, nepavykus – siekė diskredituoti pačių partizanų tarpe – skleidė gandus, kad jis „skundžia“, tikėdamiesi, kad partizanai jį pašalins. Dezinformacinis elementas šio partizanų kapeliono atžvilgiu vėliau akivaizdžiai atsispindės ir formuojant neigiamus, „banditų“ įvaizdžius tokiose sovietinėse vadinamosiose dokumentinėse apybraižose, kaip „Vanagai iš anapus“. Žinoma, visa tai negalėjo nepaliesti ir J. Lelešiaus aplinkos – be jau minėtų tremčių, taip pat nukentėjo ir jo brolis Kazimieras, jis buvo atleistas iš mokytojo pareigų Kauno Jėzuitų gimnazijoje.
Ne ką mažiau okupacijos metais įvairioje spaudoje, kine ir kitomis priemonėmis buvo bandoma šmeižti Tauro apygardos kapelioną Antaną Ylių. Tiesa, ši šmeižimo akcija vėliau kiek aprimo, A. Yliui laiške LSSR prokurorui pagrasinus dėl šios priežasties viešai susideginti.[1]
Laisvės kovos kelio pasirinkimas turėjo savo kainą, todėl itin svarbu išnagrinėti Lietuvos partizanų kapelionų likimus. Tragišką partizanų ir jų tarpe buvusių dvasininkų lemtį labai taikliai iliustravo ir šie J. Lelešiaus dienoraščio pranašiški žodžiai: „Kelsis Lietuva, – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas, – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins, – mums bus skaudu.“ Vieni jų žuvo kautynių su čekistais metu – pats J. Lelešius – Grafas 1947 m. rugsėjo 24 d. žuvo kartu su savo kovos broliais iš Birutės rinktinės štabo, išdavus ir apsupus Veiverių apylinkėse esantį bunkerį. Pažymėtina, kad dar prieš tai garsiajame Raišupio mūšyje žuvo ir kapeliono brolis.
Daugelis partizanų kapelionų buvo suimti ir kalinti, ištremti. Antanas Ylius – Vilkas 1945 m. rudenį buvo suimtas sovietinio saugumo, iki 1956 m. kalintas Archangelsko, Vorkutos, Karagandos lageriuose. Zigmas Neciunskas – Elytė 10 metų praleido tremtyje Sibire, Liudvikas Puzonas buvo suimtas 1946 m. vasarį, Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties; kalintas Steplage, Intlage, Abezėje, nuo 1955 buvo tremtyje Troicko Pečiorske, Uchtoje. Paleistas 1958 m. lapkritį grįžo į Lietuvą. 1959–1970 m. buvo įvairių sovietų okupuotos Lietuvos miestelių ir kaimų klebonas.
[1] Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Dvasininkai partizanų gretose, in: Bernardinai.lt, 2006.
Iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus. TF755. Kunigas Zigmas Neciunskas tuokia jaunavedžių porą. Krasnojarsko kr., 1958 m. birželio 29 d. Šalia jo – jaunavedžiai Genė ir Valentinas Sabulioniai.
Juozas Stankūnas dar 1947 m. buvo valdžios verčiamas steigti „Lietuvos tautinę bažnyčią”, dėl to netgi dukart vežtas į Maskvą, bet neįkalbėtas. Todėl jis buvo persekiojamas, kelis mėnesius slapstėsi, bet 1947 m. spalio 2 d. buvo areštuotas. 1948 m. liepos 21 d. už kontrrevoliucinę veiklą ir propagandą jis buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Išvežtas į Karagandos (Kazachija) lagerius, J. Stankūnas 1948–1951 m. dirbo Džezkazgano vario kasyklų šachtose, 1951–1956 m. – statybose. 1956 m. nusilpusios sveikatos jis buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. 1956 m. buvo Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras, bet valdžios netrukus išvarytas iš Kauno.
Išskirtinis buvo Algirdo Mociaus atvejis. Su broliu Juozu platinęs partizanišką spaudą, 1945 m. birželį buvo suimtas, kalėjo Komijoje ir Mordovijoje, o vėliau rezistencinė veikla transformavosi į kitokio pobūdžio veiklą, akcijas – pavyzdžiui, su Eucharistijos bičiulių sąjūdžiu Algirdas Mocius kelis kartus basas nešė kryžių į Kryžių kalną.
Galiausiai, galima iškelti esminį klausimą: kokie buvo šių laisvės kovotojų stiprybės šaltiniai? Žinoma, pateikti pilnavertį, visapusišką atsakymą gana sudėtinga, galime užčiuopti tik keletą atrodančių pagrindinių šio reiškinio dėmenų. Vis dėlto, dvasinis, tikėjimo, transcendentinis elementas formavo tam tikrus kertinius, moralės, etikos pagrindus ramia sąžine būti kovos už laisvę pusėje ir nebijoti. Be to, tam tikras stiprybės užtaisas glūdėjo ir tęstinumo iš dar visai neseniai gyvavusios, nepriklausomos, Vasario 16-osios Lietuvos atmintyje. Remiantis Birutės rinktinės štabo bunkerio ryšininko, partizanų rėmėjo Vytauto Daunoro pasakojimu, įsimintinas vienas momentas apie J. Lelešių, kuris apsilankė pas jį kartu su Juozu Lukša vilkėdamas nepriklausomos Lietuvos laikų karo kapeliono uniforma, be to, “stovėjo stalas, apdengtas lietuviška trispalve, ant jo kryžius. […] Po to daviau partizanišką priesaiką […] Peržegnojo, palaimino. Pabučiavau kryžių ir vėliavą.” Šis nedidelis momentas tikrai nebuvo atsitiktinis. Juk daugelis šio straipsnio herojų baigė ar bent jau įstojo į kunigų seminarijas, formavo savo vertybinį, vidinį pasaulį dar Vasario 16-osios Lietuvoje. Pvz., Antanas Ylius 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Zigmas Neciunskas 1939 m. baigė Kauno kunigų seminariją, Liudvikas Puzonas ir Juozas Stankūnas taip pat baigė tą pačią kunigų seminariją.
Visa tai sudarė stiprų dvasinį ir moralinį pagrindą – okupaciniam režimui jo nepavyko sugriauti, nepaisant nepavydėtinų tremties sąlygų[1] – čia kunigai toliau tęsė savo sielovadines funkcijas, ką atspindi fotografijos su tolimojoje tremtyje vykdytomis krikštynomis ar vedybomis. Tai buvo tarsi nebyli, bet ori pergalė prieš amoralią, sovietų vykdytą politiką.
[1] Žvelgiant konkrečiai vien į šiame straipsnyje aptariamus partizanų kapelionus, nes bendras katalikų Bažnyčios indėlis į rezistencinį judėjimą atveria gerokai platesnius rezistencinio veikimo horizontus su Eucharistijos bičiuliais, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika ar Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetu priešakyje.
Iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus. TF488. Klebonas Liudvikas Puzonas su ką tik sutuoktomis tremtinių poromis. Pečioros r., Komijos ASSR. 1956–1957 m.
Taigi, partizanų kapelionų vykdyta veikla, puikiai suprantant esamą riziką ir galiausiai susidūrus su realiomis, net ir gyvybės pareikalavusiomis pasekmėmis, buvo tikrai svarbus ir įvairiapusiškas indėlis į Lietuvos laisvės kovų istoriją. Šios kovos prasmę liudija ir tai, kad galime šios idėjos tęstinumą minėti ir šiandien, prisimenant prieš 35-erius metus atkurtą Lietuvos kariuomenės kapelionato instituciją ir galbūt net galime kalbėti apie tam tikrą 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos kapelionų kartą. Kitas faktorius, kuris verčia susimąstyti apie šio kiek primiršto reiškinio aktualumą, yra šiuo metu už savo laisvę kovojančios Ukrainos pavyzdys. Karas ir vėl išryškino dvasinio, mobilizuojančio tikėjimo aspekto, kaip stiprinančio žmogaus pasiryžimą ramsčio svarbą. Žinoma, nesuvaldžius šio proceso arba politinei valdžiai juo pernelyg piktnaudžiaujant, tai gali tapti ir tam tikru instrumentalizacijos įrankiu, kartu ciniškai pateisinant, legitimizuojant ir tam tikrus (geo)politinius interesus, kaip tai buvo ir tebėra daroma Rusijoje. Vis dėlto, istorija rodo, kad dvasinis, moralinis ir motyvacinis aspektai buvo, yra ir greičiausiai išliks labai svarbūs visam, Tymothy Snyderio žodžiais, “kruvinųjų žemių” Vidurio Rytų Europos regionui ir jo tautų kovoje už laisvę. Tai suteikė vidinės stiprybės ir Lietuvos girių paunksmėje priesaikas davusiems partizanams. Šios priesaikos žodžius įkvėpė Trispalvė ir Kryželis.
(Paskutinė apybraižos dalis. Autorius Leonardas Augustis yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas.)
