(Tęsinys, pirmą dalį skaitykite čia.)
Maldų ir kančių salose
Žmogiškoji šių salų istorija yra ilga ir sudėtinga. Manoma, kad žmonės jas žinojo ir lankė dar priešistoriniais laikais. Tą rodo Didžiojoje Kiškių saloje esantis apskritimais sudėliotų akmenų labirintas, susijęs, gal būt, su pagoniškais tikėjimais. Nors daugelį amžių salose žmonės nuolatos negyveno, artimesnių pakrančių gyventojai, daugiausia – karelai ir pomorai, vasaromis atplaukdavo į jas žvejoti ir medžioti. Nuolatiniais salų gyventojais laikytini vienuoliai, kurie ieškodami tinkamos vietos maldoms ir meditacijai, atplaukė į jas 15 amžiaus trečiame dešimtmetyje. Pirmaisiais buvo du vienuoliai – Savastijus ir Germanas. Jie didžiosios salos krante, ten kur iš vienos pusės yra patogi priplaukti ir sauganti nuo štormų įlanka, o iš kitos pusės plyti didelis ežeras, pastatė kryžių bei nedidelį namelį. Apsigyvenę jame, kovodami su atšiauria gamta ir maldomis prašydami Dievo malonių bei gailestingumo, saloje jie praleido keletą asketiško gyvenimo metų. Žinia apie juos greitai pasklido Baltosios jūros pakrantėse, todėl į salas ėmė keliauti ir daugiau vienuolių. Jie įvairiose vietose statėsi mažus namelius ir gyveno juose kaip atsiskyrėliai. Tarp jų buvo ir vienuolis Zosimas, kuris šiuos piligrimus subūrė į bendruomenę ir įkūrė vienuolyną. Vienuoliai jame ėmėsi ir kitokios veiklos, – pradėjo įdirbti žemę ir auginti joje daržoves, naminius gyvūnus, o ežeruose – gaudyti bei auginti žuvis. Į vienuolyną laikinai atvykdavo ir daug savanorių, kurie talkininkaudavo vienuoliams įvairiuose darbuose, padėdavo statyti vienuolyno pastatus, cerkves.
Praėjus laikui vienuolyno įkūrėjai po mirties paskelbti šventaisiais, o jų palaikai patalpinti cerkvių altoriuose. Plačiai pasklidus žiniai apie čia patiriamus stebuklus, į jį ėmė plūsti dar daugiau vienuolių, piligrimų, savanorių, o vienuolynas sparčiai augo ir stiprėjo.1468 metais Novgorodo didikai, norėdami įgyti vienuolyno paramą kovose su Maskvos kunigaikštyste, vienuolynui visiems laikams padovanojo Solovkų salas, kurios anksčiau buvo karelų žemėmis. Vienuolyno „aukso amžius“ buvo 16 a. antroje pusėje ir 17 a. pirmoje pusėje. Šiame laikotarpyje vietoje medinių cerkvių ir kitų pastatų, kurie sudegė per didelius 1485 ir 1538 metų gaisrus, pastatytas iš akmenų ir plytų suręstas vienuolynas išsilaikęs iki šių dienų. Už caro ir aukotųjų pinigus buvo pastatytos didelės cerkvės, varpinės, daug kitų vienuolynui reikalingų pastatų ir juos visus juosianti stora akmeninė siena. Be to, salose pradėtos auginti karvės, šiaurės elniai, įvairios daržovės, žvejybai ir žuvininkystei įrengtas daugelį ežerų jungiantis kanalų tinklas, pastatyti vandens malūnai, druskos viryklos, giros cechas, kalvė, ginklų ir meno gaminių dirbtuvės. Vienuolyne buvo apie tūkstantis vienuolių ir antra tiek atvykstančių piligrimų bei savanorių. Visoje Rusijoje atsirado nemažai didikų ar žemvaldžių, dovanojusių vienuolynui savo žemes kartu su jų gyventojais. Taip vienuolynas palaipsniui tapo turtingiausiu pramoniniu-kultūriniu centru Šiaurės pajūryje.
Bet šio vienuolyno dangus ne visada buvo giedras. Bene didžiausias išbandymas jam buvo taip vadinamas Solovkų sukilimas. Tuomet šio vienuolyno vienuoliai, kaip ir daugelis kitų stačiatikių pasivadinusių sentikiais, nepriėmė 1653-1656 metais vykdytos Nikono reformos susijusios su bažnytinių knygų ir apeigų pataisymais. Tačiau vyriausiųjų dvasininkų taryba (Sinodas) šį nepaklusnumą pasmerkė ir prilygino maištui nusipelnančiam griežtos bausmės. Carinė valdžia ėmėsi žiauriai persekioti sentikius. Bėgdami nuo persekiojimo daugelis sentikių atsidūrė Lietuvoje ir kitose šalyse. O į Solovkų vienuolyną Caro įsakymu buvo pasiųsti šauliai turėję jį užimti jėga. Bet vienuoliai, turėjo pakankamai maisto atsargų, patrankų ir kitokių ginklų, todėl jiems pasipriešino. Tuomet buvo pradėta vienuolyno apgultis trūkusi aštuonis metus. Tik vieno vienuolio išdavystės dėka šauliams 1676 metais pavyko užimti vienuolyną. Dauguma vienuolių buvo nužudyti, gyvųjų liko tik keliolika. Vėlesniais amžiais carinė valdžia į vienuolyną siuntė jai ištikimus žmones, o vienuolyno veiklą smarkiai suvaržė atimdama daugelį jam priklausiusių žemių, drausdama visokią ūkinę veiklą, smulkmeniškai reglamentuodama vienuolių buitį, aprangą, mitybą. Po revoliucijos 1920 metais vienuolynas buvo uždarytas, o jo turtas rekvizuotas. Tik aštuntame dešimtmetyje į Solovkus leista „grįžti“ stačiatikių bažnyčiai, o 1990 metais atkurta ir vienuolyno veikla. 1992 metais vienuolynas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo paminklų sąrašą.
Dar vienas lagerio žiaurumų etapas susijęs su garsiu Belomor kanalu. Stalino įsakymu kanalas pradėtas kasti 1931metais siekiant sutrumpinti vandens kelią iš Baltijos į Baltąją jūrą. Nors kanalas buvo kasamas beveik vien rankomis naudojant kastuvus ir karučius, jis iškastas labai greitai, – per dvejus metus. Kanalo ilgis yra 227 kilometrai, bet didžioji jo dalis tenka ežerams ir upėms, tad iškastos dalies ilgis yra daug trumpesnis. Pagrindiniai kanalo kasėjai buvo Solovkų lagerių kaliniai, pirmiausia politiniai kaliniai, kurie buvo nuteisti pagal garsųjį 58-jį straipsnį ir buvo vadinami liaudies priešais. Jie buvo maitinami pusbadžiu, verčiami nuo ryto iki vakaro dirbti nepakeliamai sunkų darbą, tad daugelis jų išsekę mirdavo tiesiog darbo vietoje, o į jų vietą atveždavo naujus kalinius. Todėl tikroviškai skamba paplitęs pasakymas, kad kiekvienas šio kanalo metras yra nusėtas žmonių kaulais. Manoma, kad kanalą kasė per 100 tūkstančių kalinių. Iš jų pagal oficialius duomenis mirusiųjų buvo 12 tūkstančių, bet daugelis šaltinių nurodo, kad iš tikro šis skaičius buvo keletą kartų didesnis. Yra liudijimų, kad pabaigus kasimo darbus likę gyvi kaliniai buvo šaudomi netoli Belomorsko kanalo esančiame Sandormocho miške. Čia beveik aštuonių hektarų teritorijoje vėliau rasta per du šimtus masinių kapaviečių. 1933 m. gegužės 1 d. kanalo atidaryme dalyvavo pats Stalinas, o tarybinė valdžia šitą statybą vaizdavo kaip didelę pirmojo penkmečio sėkmę. Iš tikro šitas projektas galiausiai žlugo, nes kanalas pasirodė pernelyg seklus kad juo būtu galima plukdyti didelius krovinius. Nepaisant to, 1983 metais jis buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos darbo ordinu.
