Šiandien ne tik mokslininkai, bet ir namų šeimininkės entuziastingai diskutuoja, kas bus, jei, neduok Dieve, į Žemę nukris didžiulis meteoritas arba prasidės galingas ugnikalnio išsiveržimas. Diskutuojama apie pasekmes, bandoma jas prognozuoti. Bet kas tiksliai žino, kas bus iš tikrųjų ir ar tai apskritai įvyks? Tuo tarpu, pažvelgę į žmonijos istoriją, mes, pasirodo, galime gana patikimai sužinoti, kaip tai buvo praeityje.
Žinoma, kad pirmieji mūsų eros amžiai buvo labai palankūs žemdirbystei. Klimatas buvo toks šiltas, kad Didžiosios Britanijos teritorijoje net augo vynuogės. Tačiau IV a. pabaigoje prasidėjo atšalimas, kurio poveikis Europoje buvo jaučiamas iki VIII a., o vidutinė temperatūra buvo žemiausia per pastaruosius 2000 metų. Tačiau mokslininkų dėmesį ypač patraukė 535–536 m. katastrofa, dėl kurios Europoje prasidėjo „vasaros nebuvimo metai“ ir „saulės aptemimo laikotarpis“.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Manoma, kad šių pokyčių priežastis buvo vulkano išsiveržimas, kuris buvo žymiai galingesnis nei garsusis Krakatau išsiveržimas, kai į planetos atmosferą buvo išmesta milijonai tonų vulkaninių pelenų. Kaip pažymi tyrėjai, tai labai panašu į branduolinės žiemos efektą, sutapusį su bendru atšalimu. Tačiau negalima atmesti ir vietinių, šiaurinių vulkanų išsiveržimo, pavyzdžiui, neseniai Europą suneraminusio vulkano Islandijoje arba jo galingo kaimyno, vulkano Katlo. Katlas yra kelis kartus didesnis už garsųjį islandą, šiuo metu jo skersmuo yra dešimt kilometrų ir, remiantis turimais požymiais, jis vėl pradeda aktyvėti.
VI a. bizantinis rašytojas Prokopijus Kesarejietis knygoje „Karas su vandalais“ apie 535–536 m. katastrofą rašė taip: „Ir tais metais įvyko didžiausias stebuklas: visus metus saulė švietė kaip mėnulis, be spindulių, tarsi praradusi savo jėgą, nustojo šviesti taip, kaip anksčiau, švariai ir ryškiai. Nuo to laiko, kai tai prasidėjo, tarp žmonių nesiliovė nei karai, nei maras, nei jokios kitos mirtį nešančios nelaimės. Tuomet buvo dešimtieji Justiniano valdymo metai.”
Kitas to meto autorius, Kasiodoras, rašė: „Oras sutirštėjo nuo sniego ir šalčio, o silpni saulės spinduliai negalėjo jo prasklaidyti. Jis tik darėsi vis tankesnis, užstodamas kelią saulės šilumai…
„Saulė patamsėjo ir liko tamsi 18 mėnesių. Kiekvieną dieną ji švietė tik keturias valandas, ir šviesa buvo ne daugiau kaip silpnas šešėlis“, – pranešė vyskupas Jonas Efesietis ir pridūrė: „Visi sakė, kad saulė niekada nebegrąžins savo buvusio spindesio“.
Žinoma, tai, kas taip išgąsdino Viduržemio jūros regiono gyventojus, galėjo dar stipriau pasireikšti ir kitur, pavyzdžiui, Skandinavijoje, ypač jei tokia katastrofa įvyko Islandijoje. Taigi, papildant dendrochronologijos ir glaciologijos rezultatus, buvo rasta archeologinių šios katastrofos įrodymų, nors ir netiesioginių. Čia buvo rasta daug lobių, datuojamų pirmuoju VI a. trečdaliu, kuriuose kartais buvo iki dvylikos kilogramų aukso. Galima daryti prielaidą, kad visi šie lobiai atsirado neatsitiktinai, o buvo ritualinės aukos, o tai, savo ruožtu, verčia mus susimąstyti, kas galėjo sukelti tokį masinį reiškinį?
Tačiau jų gausa nėra nieko keisto. Viduržemio jūros regione tokiais atvejais buvo skaitomos litanijos, o pagonys skandinavai teikė pirmenybę kažkam materialesniam – bandė mirštantį šviesulį nuraminti auksu. Bet net ir taip nepavyko pasiekti laukiamą rezultatą: tamsa ir šaltis, o po to sekęs nederlius, badas ir epidemijos tęsėsi mažiausiai pusantrų metų. Iš tiesų, viduramžių airių kronikos „Ulsterio analai“ ir „Inisfaleno analai“ praneša apie prastą derlių 536, 537 ir 539 metais, taip pat apie „didžiąją mirtį“ (greičiausiai epidemiją), ištikusią šalį 540 m., ką patvirtina ledo mėginiai, paimti iš šimtmečių sluoksnių Grenlandijoje ir kitose Antarkties salose.
Išsigelbėti šiomis sąlygomis buvo galima tik vienu būdu – persikeliant ten, kur buvo daugiau išteklių. Iš karto po 535 m. tokie migracijos procesai Europoje prasidėjo beveik visur. Anglai, saksai, jutai pradėjo masiškai persikelti į Britų salas, fryzai iš šiaurės Prancūzijos persikėlė į Frizlandiją ir dar toliau į pietus. O gerulai – gotams gimininga gentis Rytų Europoje – priešingai, patraukė į šiaurę ir išsiskirstė po visą Švediją, kur tapo dominuojančia karių bendruomene, gyvenusia iš plėšimų ir jūrų piratavimo. Būtent tada čia ir atsirado karaliai-jarlai, kurie savo laivais išplaukdavo karo grobio. Šis kultūros tipas tapo dominuojantis Skandinavijoje, iš čia vėliau pradėjo savo reidus garsieji vikingai – „įlankų vaikai“. Kodėl taip atsitiko, mes tiksliai nežinome, bet tai, kad ir šis persikėlimas yra vulkano išsiveržimo kaltė – neabejotina.
Katastrofiškas 535 metų ugnikalnio išsiveržimas atsispindėjo ir skandinavų mitologijoje. „Didžiosios žiemos“ Fimbulvinterio aprašymas labai primena Kasiodoro pranešimą. „Sniegas krinta iš visų pusių, siaučia žiaurūs šalčiai ir stiprūs vėjai, o saulės visai nematyti. Trys tokios žiemos eina iš eilės (taip parašyta tekste!), be vasaros“ – taip atrodė šios „milžiniškos žiemos“ įvykiai, po kurių turėjo prasidėti Ragnarokas – „dievų žūtis“, pasaulio pabaiga. Pagal pranašystę, Ragnaroko dieną baisus vilkas Fenriras prarys Saulę, panardindamas pasaulį į tamsą, o jūra išsilies iš krantų, kai iš gelmių išplauks pasaulio gyvatė Jermungandas. Prie jų prisijungs ugninis milžinas Surtas su liepsnojančiu kardu, kuris išdegins žemę, ir pomirtinio karalystės valdovė Helė, ir klastingas ugnies dievas Lokis kartu su šerkšnais-milžinais – hrimtusais ir etunais.
Iš Helheimo atplaukia mirusiųjų laivas Naglfaras. Nesunku įsivaizduoti, kad baisaus vilko Fenriro įvaizdis galėjo būti įkvėptas didžiulio juodo pelenų debesies, išmesto iš ugnikalnio kraterio. Na, o romantiška fantazija suteikė jai vilko, žvėries, kuris, kaip žinoma, yra ne tik plėšrus, bet ir labai protingas, išvaizdą. Pažymėtina, kad milžiniškos žiemos aprašymas čia, kaip ir Kasiodoro kūrinyje, siejamas su visame pasaulyje vykstančiais karais. Tuo pačiu metu „broliai iš godumo žudo vieni kitus, ir nėra gailesčio nei tėvui, nei sūnui, nei kraujo praliejime“. Tokie dalykai galėjo vykti tik esant visų įprastų gyvenimo sąlygų žlugimui, kai žmonėms tikrai galėjo atrodyti, kad artėja „pasaulio pabaiga“.
Tačiau, tikriausiai, pagrindinė šio įvykio pasekmė Skandinavijos gyventojams buvo jų pasaulėžiūros pasikeitimas ir visiškai naujos kultūros, naujų požiūrių į gyvenimą, moralę ir tradicijas atsiradimas. Iki tol, cikliškai keičiantis metų laikams, žynių kreipimasis į dievus buvo laikomas būtinu dalyku. Šventikai buvo gerbiami, nes būtent jų veiksmai užtikrino tvarką, kuri visiems atrodė nepajudinama. Ir staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nei maldos, nei gausios aukos nedavė jokio efekto, ir, be jokios abejonės, žynių autoritetas šiomis sąlygomis labai nukentėjo. O kariai, priešingai, tik sustiprino savo autoritetą, nes dabar išgyventi buvo galima tik su kardu rankoje, jėga užkariaujant materialines gėrybes sau ir savo vaikams.
Štai kodėl vikingų kultūroje nebuvo rasti šventikai. Kariai savo patirtimi įsitikino, kad būrėjų metodai, kuriais jie bandė užkalbinti orą ir aplinkybes, yra neveiksmingi, todėl žyniai buvo nustumti į antrą planą, jiems paliekant tik gydytojų ir burtininkų vaidmenį. Vikingui pakako mirti su kardu rankoje, kad garantuotai patektų pas dievus į Valhalą, ir tam nereikėjo jokios žynių pagalbos.
