XIX a. pabaigoje Atėnuose buvo palaidotas Henrichas Šlimanas – žmogus, iškasęs Troją. Nuotykių ieškotojas ir nepakartojamas verslininkas, per savo gyvenimą jis sukaupė daugiau nei dešimt milijonų markių, buvo vienas sėkmingiausių savo laikų prekybininkų, tačiau tik po keturiasdešimt penkerių metų atrado savo tikrąjį pašaukimą.
Nepaisant to, kad Šlimanų šeima buvo žinoma dar nuo XV amžiaus, 1822 m. Vokietijos miestelyje Nojbukove gimęs Henrichas Šlimanas vaikystėje patyrė ne pačias maloniausias akimirkas. Šlimano motina mirė anksti, o tėvas, buvęs pastoriumi, netrukus vedė savo tarnaitę. Bažnyčioje, žinoma, toks poelgis nebuvo įvertintas: tėvas buvo atleistas iš darbo, o vaikai, tarp jų ir jaunasis Henrichas, buvo išsiųsti pas turtingesnius giminaičius. Naujosios šeimos galva taip pat buvo pastorius – būtent jis, pastebėjęs berniuko fenomenalią atmintį, išmokė Henrichą lotynų kalbos, o vėliau atvedė į gimnaziją, kur Henrichas per trejus metus išmoko anglų ir prancūzų kalbas. Kai jaunuolis sulaukė keturiolikos metų, jo mokslai staiga nutraukiami: giminaičiai ėmė jį naudoti kaip darbininką – Šlimanas kapojo malkas, kūreno krosnis ir prižiūrėjo naminukės distiliavimo aparatą. Toks darbas, kurį jis dirbo apie penkerius metus, ilgam pakenkė jo sveikatai: kai Henrichas paliko giminaičius ir išvyko į Hamburgą, jis pradėjo kosėti krauju.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Naujoje vietoje dvidešimties metų jaunuoliui teko dar sunkiau: žuvų turguje žemo ūgio – o Šlimanas buvo vos 156-ių centimetrų ūgio – ir lieso vaikino paslaugos praktiškai niekam nebuvo reikalingos, be to, dėl ligos jis vos galėjo susidoroti su darbu. Tuomet jam padėjo mokyklos draugas, kuris pasiūlė dirbti vertėju didelės firmos filiale Venesueloje. Henrikas pradėjo ruoštis didžiajai kelionei, net po truputį mokėsi ispanų kalbą, tačiau likimas ir čia jam paruošė staigmeną. Kaip rašo pats Šlimanas savojoje autobiografijoje, laivas „Dorotėja“, kuriuo jis išplaukė kaip kajučių junga, sudužo prie Olandijos krantų, bet Šlimanas stebuklingai atsidūrė tarp devynių išgyvenusiųjų. Dar didesnis stebuklas buvo tai, kad per laivo avariją nenukentėjo jo skrynia su daiktais ir rekomendaciniais laiškais. Tyrėjai, nelinkę tikėti tokiais stebuklais, mano, kad Henrichas Šlimanas į Olandiją pateko sausuma, o apie laivo avariją sužinojo iš laikraščių.
Amsterdame būsimasis lobio ieškotojas vos nemirė nuo karščiavimo – jo darbdavys skyrė pinigų gydymui. Šlimanas už tai dirbo labai uoliai, taip uoliai, kad per porą metų tapo buhalteriu didelėje firmoje „Schroder“, kuri užsiiminėjo dažų pardavimu. Beje, jo sėkmė buvo susijusi ne tik su kalbų mokėjimu: firma „Schroder“ turėjo atstovybę imperinėje Rusijoje, ir darbui pavojingoje šalyje reikėjo tokio žmogaus kaip Šlimanas. Visa tai lėmė, kad 1845 m. gerą atlyginimą gaunantis ir svarbias pareigas užimantis Henrichas Šlimanas paliko Amsterdamą, ir išvyko tvarkyti „Schroder“ firmos reikalus carinėje Rusijoje.
Šlimanas taip gerai pardavinėjo maskoliams šviną ir dažus, kad firmos vadovas jį paskyrė lygiateisiu partneriu. Sankt Peterburge vokiečių prekybininkui taip sekėsi, kad 1847-ais buvo įrašytas į antrąją pirklių gildiją. Vėliau Henrichas surengė didelę kelionę po Europos šalis, aplankė Jungtines Valstijas, o grįžęs į rusiją tuoj pat vedė žinomo Sankt Peterburge advokato dukterį.
Netrukus prasidėjo sudėtingas ir tragiška nesėkme Rusijai pasibaigęs Krymo karas, kuriuo visi užsienio prekybininkai, įskaitant ir Šlimaną, buvo nepaprastai patenkinti. Vokiečių verslininkas čia pranoko beveik visus: jis pardavinėjo rusams šviną, šviną, paraką, geležį, sierą ir salietrą. Be to, pardavinėjo taip sparčiai, kad jo mėnesio apyvarta tuo metu siekė tiesiog pasakišką sumą – apie milijoną rublių. Per karą Šlimanas taip pat spėjo išmokti danų, švedų, lenkų ir slovėnų kalbas. Senovės graikų kalba, kuria Henrikas susidomėjo šiek tiek vėliau, jam tapo jau tryliktąja. Taigi Šlimanas laisvu nuo prekybos laiku pradėjo studijuoti Fukididą, Eschilą ir Sofoklį. Įdomiausia tai, kad iš pradžių jis ketino mokytis tik naujosios graikų kalbos – kalba buvo reikalinga verslo ryšiams su graikų bendruomenėmis užmegzti.
1857 m. biržos krizė įstūmė Šlimaną į depresiją: praradęs kelis šimtus tūkstančių rublių, jis susipyko su žmona ir išvyko į ilgą kelionę, kurios metu aplankė Italiją ir Egiptą. Kelionės tapo nauja Henricho, kuris tuo metu jau buvo milijonierius, aistra. Grįžęs į Sankt Peterburgą keleriems metams ir gavęs paveldimą pilietybę, Henrichas Šlimanas išvyko į kelionę aplink pasaulį ir apdairiai pareiškė, kad neketina grįžti į Rusiją.
Aplankęs visą pasaulį, Šlimanas vis dėlto nusprendė įgyti akademinį išsilavinimą ir keturiasdešimt ketverių metų amžiaus įstojo į Sorboną. Beje, nuolat kenčiantis nuo sveikatos problemų, milijonierius vis dėlto nusprendė grįžti į maskoliją, kad baigtų specialų „kumysologijos” kursą (tuo metu Rusijoje buvo madinga viską gydyti kumysu – kumelių pienu).
Tik savo gyvenimo pabaigoje, apsilankęs Graikijoje, Šliumanas suprato savo tikrąjį pašaukimą. Apžiūrėdamas antikos kultūros paminklus, jis suprato, kad turi pradėti savarankiškus kasinėjimus. Jau tada jis buvo įsitikinęs, kad ras Troją. 1870-ais gavęs Osmanų valdžios leidimą, jis su savo komanda iškasė visą Gisarliko kalną, po kuriuo, jo manymu, buvo senovės miesto griuvėsiai. Intuicija, senovės graikų literatūros studijos ir begalinis uolumas, su kuriuo jis ėmėsi šio darbo, jo neapvylė: Šlimanas atrado masyvių tvirtovės sienų liekanas su gaisro pėdsakais.
Savamokslis archeologas nebeturėjo jokių abejonių – prieš jį stovėjo Trojos karaliaus Priamo rūmai. Pagrindiniu savo teorijos įrodymu Šlimanas laikė kasinėjimų metu rastą kelių šimtų daiktų lobį, kurį jis pavadino „Priamo lobiu“. Čia verslumas paėmė viršų: Henrichas Šlimanas nelegaliai išvežė brangenybes iš Osmanų imperijos, gražiausius papuošalus uždėjo savo naujajai graikų kilmės žmonai, kuri mielai pozavo visai Europos spaudai. Vėliau jis turėjo pripažinti, kad dėl „Priamo lobio“ jis rimtai klydo, nes iš tikrųjų iškasė daug senesnius brangakmenius. Tačiau dauguma mokslininkų, nepaisant to, yra įsitikinę, kad Šlimanas iškasė būtent senovės Troją, suteikdamas didžiulį postūmį archeologijos plėtrai visame pasaulyje.
