Tuo, kad dinozaurai gyveno žmonijos atmintyje, o ne išmirė „prieš labai daug milijonų metų“, vargu ar galima abejoti, atsižvelgiant į naujausius paleogenetikos tyrimus ir atskirus šviežių dinozaurų liekanų pavyzdžius, kuriuose yra kraujo ląstelių, hemoglobino ir minkštųjų audinių. Bet ar dinozaurai galėjo išgyventi iki viduramžių? Į šį klausimą nėra lengva atsakyti vienareikšmiškai. Belieka žvilgtelti į pasakojimus, legendas ir padavimus.
Dinozaurams neteko laimė patekti į rimtus rašytinius šaltinius, tačiau daugelyje žodinių pasakojimų gausu labiau legendinių nei mitinių būtybių, pavyzdžiui, Vavelio smakas. Vakarų Europos tautų kronikose ir epinėje literatūroje randama daugybė įvairiausių drakonų paminėjimų.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Taigi, pasak senovės keltų kronikų, karalius Moridas (lotynų kalba – Morvidas) buvo nužudytas ir prarytas 336 m. pr. m. e. milžiniško monstro „belua“ (prisiminkime, kad terminas „dinozauras“ atsirado tik 1841 m., o iki tol įvairios tautos bevelijo šiuos gyvūnus vadinti savaip). Monstras „prarijo Morvido kūną kaip didelė žuvis praryja mažą“. Ankstyvajam Bretonijos karaliui Peredarui pasisekė labiau – jis nugalėjo panašų monstrą Lain Lajono vietovėje Velse. Bretanų kronikos taip pat pasakoja apie daugybę vietų dabartinio Velso teritorijoje, kurias kažkada apgyvendino pabaisos „afank“ ir „karog“, ir kurios buvo pavadintos pagal šių būtybių vardus. Vienas paskutiniųjų afankų buvo nužudytas 1693 m. Edvardo Loido Lain-ar-Afanke vietovėje prie Konvejo upės.
Drakonai rado sau vietą ir skandinavų epuose. Pavyzdžiui, Volsungos saga šlovina karžygį vardu Sigurdas, kuris nugalėjo pabaisą „Fafnirą“. Fafniras ėjo keturiomis kojomis, vilkdamas sunkų kūną per žemę. Žinodamas, kad Fafniro nugaros oda yra nepažeidžiama nei kardu, nei ietimi, Sigurdas iškasė duobę take, kuriuo pabaisa eidavo gerti vandens, ir, įsitaisęs joje, smogė virš jo prabrendančiam gyvūnui į pilvą.
Ankstyvųjų viduramžių Europos literatūroje matome, kad kovos su drakonais buvo bene populiariausia riterių veikla, jei neatsižvelgiame į turnyrus ir romantiškus nuotykius. Centrinę vietą riterių literatūroje užima anglosaksų poema „Beovulfas“. Vieninga tyrėjų nuomone, šios poemos herojus, karaliaus Gretchelio anūkas Beovulfas (495–583 m. po Kr.) – realus asmuo, dalyvavęs daugelyje tikrai įvykusių istorinių įvykių. Tačiau už tyrimų ribų liko Beovulfo pagrindinė „profesija“ – sezoninė drakonų medžioklė.
Mes netgi galime nustatyti tikslią Beovulfo didžiausio pasiekimo – pergalės prieš monstrą „grendelį“ – datą: 515 m. e. m. (būtent tais metais riteris išvyko į savo garsią kelionę pas danų karalių Grotchgarą). Grendelio gyvenimo trukmė galėjo viršyti tris šimtus metų, o jo pabaigoje pabaisa buvo kelis kartus aukštesnė už žmogų, kurį ji galėjo lengvai praryti. Gyvūno kūno odą buvo neįmanoma perdurti kardu ar ietimi. Gigantiškas monstras greitai ir tyliai judėjo dviem galingomis užpakalinėmis kojomis, o priekinės buvo mažos, silpnos ir bejėgiškai kabėjo ore. Ar tai ne tikslus tiranozauro aprašymas?
Beovulfas, žinodamas silpniausias priešo vietas, artimoje kovoje nupjovė grendeliui silpną ir nevikrią priekinę koją, po to padaras mirė, išsiliejęs krauju (nekeista – tiranozauro kraujospūdis turėjo būti nemažas, kad aprūpintų deguonimi taip aukštai pakeltą galvą). Beovulfas ir jo komanda, kaip ir dera profesionalams, skyrė pakankamai dėmesio drakonų sandaros, įpročių ir gyvenimo būdo tyrimams. Knygoje pateikti aprašymai leidžia identifikuoti beveik visas poemoje minimas drakonų rūšis su iškastiniais ropliais.
Patikima istorinė asmenybė yra ir didvyris Georgijus (Jurgis) – kilęs iš Kapadokijos, pasiekęs komito (vyresniojo karo vado ir patarėjo) pareigas imperatoriaus Diokleciano valdymo laikais. Kronikos išsaugojo mums šventojo Georgijaus gyvenimo aprašymą ir tikslią jo kankinio mirties datą ir vietą – 303 m. balandžio 23 d. Nikomidijoje (dabar – Ismidas). Tačiau kitas žygdarbis pridėjo prie šio visame krikštytame pasaulyje garbinamo herojaus vardo skambų apibūdinimą „Pergalingasis“.
Pasak legendos, viename savųjų žygių karys atsidūrė Beirute, tuo metu buvusiame finikiečių miestu. Netoli miesto, Libano kalnuose, buvo ežeras. Jame gyveno plėšrus drakonas, kuris visą apylinkę laikė baimėje. Pagonių žynių kurstomi, vietiniai gyventojai kasdien prie ežero atvesdavo jaunuolį ar merginą ir palikdavo juos drakonui suėsti. Sužinojęs apie tai, šventasis Georgijus stojo į dvikovą su drakonu ir, perdūręs gyvūno gerklę ietimi, prismeigė jį prie žemės. Tada jis surišo sužeistą pabaisą (reptilija, kaip ir dera, pasirodė esanti labai gyvybinga), ir nuvilko į miestą, kur didelės minios akivaizdoje nukirto jai galvą.
Šventojo Georgijaus pergalė prieš drakoną tapo didžiuoju simboliu, reiškiančiu žmonių gelbėtojos krikščionybės pergalę prieš „žmogų ryjančią” pagonybę. Nors pats pasakojimas drakonui skiria ne tiek daug dėmesio, vaizdingas kanonas jį pavaizduoja daugiau ar mažiau vienareikšmiškai. Georgijus Pergalingasis, nugalintis drakoną, puošia herbus, rūmus ir šventyklas visoje Europoje – nuo Atėnų iki Lisabonos, ir už žemyno ribų. Labai įdomu, kad nugalėtas padaras smarkiai primena mėsėdį dinozaurą barioniksą.
Susitikimų su drakonais epizodai, minimi bažnyčios kronikose, yra tokie pat dažni kaip ir pasaulietiniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, su jais teko kovoti didvyriui kankiniui Fedorui Tironui (mirusiam 305 m. vasario 17 d., Anasijoje, Ponte) ir karo vadui (stratilatui) iš Heraklėjos Fedorui Stratilatui (mirusiam 319 m. vasario 8 d.). O Kenterberio šventyklos (Didžioji Britanija) kronikose užfiksuota, kad 1449 m. rugsėjo 16 d., penktadienį, netoli Litl Konrado kaimo, Safolko ir Esekso grafysčių pasienyje, daugelis gyventojų stebėjo dviejų milžiniškų roplių kovą.
Visų minėtų pasakojimų būdingas bruožas – gausybė kasdieniškų detalių, ir aprašomiems gyvūnams nebūdingos mitologijoje įprastos antgamtinės savybės.
