Vietovė, kurioje šiandien stovi galinga Goliubio pilis, buvo apgyvendinta jau viduramžiais. Apie 1300 m. buvo pradėta statyti konventinė pilis su dviem sparnais. Kaip ir bet kuri save gerbianti pilis, Goliubio pilis turi savo vaiduoklį – Baltąją damą. Iš tiesų, moteris baltais drabužiais – tai vaiduoklis, kuris daugelį metų lankė Vokietijos valdovų pilis, daugiausia Bohemijoje. Moteris baltais drabužiais niekam nepadarė jokios žalos, o susitikusi su žmonėmis tik linktelėdavo galva. Kiekvienoje pilyje vaiduoklis turėjo savo vardą. Goliubyje tai neabejotinai Anna Vaza. „Patikimi žmonės“ prisiekia, kad matė ją apsirengusią balta su perlų papuošimais suknele, naktį vaikščiojančią po kambarius ir galerijas.
Keletą metų pilyje rengiami Naujųjų metų pokyliai, kurių pavadinimas gali būti išverstas maždaug kaip „Naujųjų metų žvaigždė“. Kulminacija yra tos Baltosios ponios išėjimas iš posėdžių salės pro už Vazos portreto paslėptą išėjimą. Visi linksminasi kepdami aviną, vaikščiodami su fakelais ir pan. Tada, kai pilies savininkas tris kartus pašaukia, portretas pasidengia rūku, ir tada pasirodo Anna Vaza, su karūna, balta suknele ir pan., kuri tada linksmina svečius iki pat aušros, kai dingsta, kad po kurio laiko vėl pasirodytų ir paliudytų, kaip ji rūpinasi savo pilimi, ir kad mūrų likimui ji nėra abejinga. Kiekvienais metais vaiduoklio vaidmenį atlieka tuometė Misis Lenkija.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Legenda sako, kad Annos dvasia padėjo kaliniams, kuriuos švedai laikė nelaisvėje „Tvano” metu. Jiems įžengus į Goliubį, miestui baigėsi geri laikai. Švedai padarė didžiulius nuostolius, o žmonėms skyrė alinančios duoklės prievolę. Kas negalėjo mokėti, buvo įkalintas ir badavo pilies požemiuose. Išimčių nebuvo daroma nei moterims, nei vaikams. Visi nelaimingieji būtų mirę, jei moteris balta suknele nebūtų parodžiusi jiems kelią, einantį po Drvencos upe ir išeinantį į Dužichų Radzikuose. Kai švedai pastebėjo kalinių pabėgimą, jie apieškojo visą pilį ir aptiko slaptą perėjimą. Tada jie puolė persekioti pabėgėlius. Kai pabėgėliai jau girdėjo artėjančius švedus, nuo kalvos nuriedėjo didelis riedulys, kuris nukrito į upę ir savo svoriu sugriovė požeminio perėjimo lubas, taip pražudydamas daug persekiotojų. Žinoma, šiandien požeminį tunelį rasti nebeįmanoma, nes, kaip manoma, jo įėjimas buvo užmūrytas rekonstrukcijų metu.
Kai Goliubio valdytoju buvo drąsus ir teisingas seniūnas Samovas, kryžiuočių riteriai ant artimiausio kalno statė didžiulę pilį, o tuo pačiu metu aplinkiniams gyventojams nustatė įvairius mokesčius ir prievoles, pažeidė jų teises ir laisves. Jų teises ir garbę drąsiai gynė seniūnas, neleidęs žeminti miestiečius. Teutonai, nepratę pavaldinių nepaklusnumo, pakvietė Samovą į pilį, išdavikiškai jį sučiupo ir sugalvojo planą, kaip jį nužudyti. Jį atvedė į kankinimo salę ir ten kankino įvairiais būdais: dūrė adatas po nagais, degino ugnimi ir pan. Tačiau Samovas neprašė gailestingumo. Savo drąsa ir pasididžiavimu jis nervino pilies komendantą, kuris asmeniškai rengė kankinimo „programą“, tada paprašė visų išeiti iš salės ir palaukti prie durų, klausytis, kaip kankinamas belaisvis, kol jo dejonės nutils. Kaip įsakė, taip ir padarė. Stovėdami prie durų, jie išgirdo kankinio dejones.
Bet jų nuostabai kankinamasis dejavo… vokiškai. Kai dejonės nutilo, teutonai įsiveržė į kankinimo salę ir sustingo kaip įkalti: virš ugnies, ten, kur anksčiau kabėjo Samovo kūnas, dabar gulėjo be gyvybės ženklų komendantas. Tuo tarpu Samovas, kuris išsilaisvino dėka savo neįprastos jėgos, suplėšė diržus, kurie buvo apvynioję jo kūną, surišo kontūrą ir pakabino virš ugnies, o pats pabėgo per paslėptą sienoje praėjimą, apie kurį žinojo nuo pilies statybos laikų. Pirmiausia pabėgo į mišką, tada Žemaitijos link. Legenda sako, kad ten jis kovojo prieš kryžiuočius, o Plovcų mūšyje šauniai vadovavo nedideliam lietuvių būriui. O kontūro, vadinto „kruvinuoju kontūru”, dvasia iki šiol kankinasi pilyje. Naktimis čia kartais galima išgirsti jo dejones ir šauksmus. Nuo jų net drąsiausiems plaukai stojasi piestu.
Kaip gi buvo gabenamos plytos Goliubio pilies statybai? Pilis buvo viena didžiausių regione. Kai kuriose vietose jo sienos siekė dviejų metrų storį (beje, provincijos Engelbergo mieste sienos storis kai kur siekė net aštuonis metrus). Norint pastatyti tokį statinį, reikėjo dešimčių tūkstančių plytų, nesuskaičiuojamų kiekių kalkių ir medienos. Viską tai reikėjo transportuoti į statybvietę. Šaltinių teigimu, tarp Goliubio ir Grenbochino plytų „gamyklos“ buvo išrikiuota vietos gyventojų, moterų ir vaikų, vaikų ir senolių grandinė, nes vien vyrų tokiam atstumui nebuvo pakankamai. Taip plytos buvo perduodamos iš rankų į rankas.
O kaip Goliubio pilyje buvo baudžiama mirtimi? Kai teutonų ordinas valdė Goliubį, jis žiauriai ir negailestingai baudė nepaklusniuosius. Goliubio pilyje tuo metu buvo vykdomos vietos gyventojų egzekucijos. Už dažną nusižengimą ar nusikaltimą buvo skiriama griežta bausmė. Tarp bausmių buvo pjautų ir suplėšytų žaizdų pabarstymas druska, odos deginimas, adatos po nagais ir pan. Tačiau pilyje mėgo taikyti bausmę, kai mirtis ateidavo nuo lašo vandens. Pasak legendos, nuteistasis būdavo surišamas ir pasodinamas po akmeniniu indu. Ant jo galvos per indo plyšį lašėdavo vanduo. Pirmieji lašai nepadarydavo žalos, bet vėlesnieji nervindavo žmogų, tada sukeldavo skausmą, iš pradžių lengvą ir pakenčiamą, o vėliau lašai sukeldavo nepakeliamą skausmą. Mirtis ištikdavo po daugelio valandų kančių. Apie tokio tipo bausmės naudojimą kitose teutonų ordino pilyse nieko nežinoma.
Mūsų dienas pasiekė ir pasakojimas apie teutonų ordino riterį ir gražuolę goliubietę. Legendose pasakojama apie Goliubio moterų grožį. Vienos iš jų žavesys ir patraukli išvaizda užbūrė vieną riterį, tačiau žinoma, kad teutonų ordino įstatai tai draudžia. Jų slapti susitikimai ilgainiui neliko paslaptimi. Dėl to ordino brolis patyrė didelių nemalonumų ir buvo nubaustas viena po kitos vis sunkesnėmis ir skausmingesnėmis bausmėmis. Tačiau jos nesugebėjo priversti riterį paklusti, todėl jį uždarė į pilies rūsius. Du aukštai po žeme, tamsoje ir tvankumoje. Nebuvo jokios vilties nei išsilaisvinti, nei su mylimąja pasikalbėti. Riteris, pažeisdamas priesaikas, buvo taip įsimylėjęs, kad jokios bausmės, jokie kankinimai negalėjo priversti jį atsisakyti mylimosios. Kai po trijų mėnesių riteris buvo ištrauktas iš požemių, net ir tada, nepaisydamas spaudimo, jis neatsisakė savo meilės merginai. Kadangi tokia padėtis netenkino likusių brolių, buvo nuspręsta įsimylėjėlį grąžinti į rūmų požemius, kur jis po kelių savaičių mirė. Ištikimybę išsaugojo ir jo mylimoji, visą gyvenimą puoselėjusi nekaltybę. Įsimylėjėliai iki šiol susitinka pilies galerijose. Juos galima pamatyti vidurnaktį, pasislėpusius nakties šešėliuose.
Iš pilies kiemo į kambarius veda neįprastai platūs laiptai, vadinami Arklio laiptais, nes jie buvo skirti riteriams, apsirengusiems šarvais, įjoti į pilies vidų ant žirgo. Ginklų svoris buvo toks didelis, kad ne visi galėjo patys nulipti nuo žirgo. Todėl pilyse buvo statomi tokie laiptai, taip pat specialios konstrukcijos su grandinėmis, kabančiomis nuo lubų, leidžiančios nulipti nuo žirgo. Vietiniai gyventojai visiškai rimtai tvirtina, kad tas, kuris pėsčiomis užlips ant laiptų, visus metus žvengs kaip žirgas pačiu netinkamiausiu momentu, ir bus išjuokiamas. Dauguma turistų tuo netiki, kaip netikėjo vienas skeptiškas profesorius, kuris nusižvengė per labai svarbią paskaitą, kaip žvengė ir vienas jaunas vyras bažnyčioje per jaunavedžių priesaiką. Sužinojus Goliubio pilies legendas, belieka leistis į kelią, ir savo akimis išvysti žilą senovę menančius tvirtovės mūrus.
