Prieš daugelį metų jos herojai gyveno ir mirė už karaliaus garbę, už savo žemę ir gražias damas. Bet jie gyvena ir šiandien, žavėdami mus senovinių pasakų magija ir perkeldami į pasaulį, kuris egzistuoja už erdvės ir laiko ribų, bet tuo pačiu yra suprantamas kiekvienam žmogui, pasaulį, kuris apšviečia kiekvieną mūsų poelgį. Karalius Artūras ir jo drąsūs riteriai, kartą palikę tolimąją Britaniją, toliau kovoja žmonių sielose, pažadindami jų širdyse prisiminimus.
Prieš daugelį metų Britanijos žemėje gyveno galingas karalius Uteris Pendragonas, kuris buvo įsimylėjęs gražiąją Igreinę, Kornvalio hercogienę. Už sėkmę susituokti su ja karalius pažadėjo burtininkui Merlinui savo būsimąjį sūnų. Kai vaikas gimė, Uteris, laikydamasis žodžio, atidavė berniuką išmintingajam magui, kad šis jį auklėtų pagal savo supratimą. Taip mažasis Artūras neteko tėvų ir tapo sero Ektoro įvaikiu.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Netrukus Uteris pasimirė, ir šalyje įsivyravo chaosas. Bijodamas vidaus karų, gruodžio naktį Merlinas surinko Anglijos baronus. Išėję iš šventyklos, jie pamatė aikštėje stebuklingai atsiradusį akmenį, į kurį iki pat geležtės vidurio buvo įsmeigtas kardas. „Kas ištrauks šį kardą iš akmens”, – skelbė užrašas, „tas taps Anglijos karaliumi“. Daugelis norėjo išbandyti savo jėgas, bet kardas net nepajudėjo, ir Anglijos sostas liko be ilgai laukto valdovo. Eskaliburas, Artūro stebuklingas kardas, kurį paslaptinga ranka ištraukė iš užburto ežero, spindėjo kaip trisdešimt deglų.
Po daugelio metų, kai apie kardą akmenyje jau mažai kas prisiminė, iš visų Britanijos žemių į Londoną susirinko drąsūs riteriai, norėdami dalyvauti turnyre. Tarp svečių buvo ir seras Ektoras su sūnumi Kėjumi, taip pat niekam nežinomas Artūras, tarnavęs savo broliui ginklanešiu. Kelyje paaiškėjo, kad Kėjus pamiršo namuose kardą, ir garbė grįžti jo paimti teko Artūrui. Bet tarnai buvo išėję į turnyrą, tad namus Artūras rado užrakintus. Artūrui buvo gėda pasirodyti prieš savo šeimininką tuščiomis rankomis, bet, laimei, aikštėje jis pamatė iš akmens kyšantį kardą, lengvai jį ištraukė ir, džiaugdamasis radiniu, nuskubėjo pas Kėjų. Tas iš karto atpažino Merlino stebuklingą kardą ir, parodęs ją tėvui, pareiškė, kad ketina tapti karaliumi. Tačiau sero Ektoro nužvelgtas griežtu žvilgsniu, jis tuojau viską prisipažino. Kai Artūras nustebusių riterių akivaizdoje vėl ištraukė kardą iš akmens, tapo aišku, kas yra tikrasis karalius.
Kaip gražiai riterių legendos piešia herojaus kelią: Artūro mitas – tai simbolinis pasakojimas apie žmogų, norintį pakeisti save, ieškantį gyvenimo prasmės, matantį tikslą ir einantį jo link. Kuklumas, tyrumas – tai, kuo verta apsiginkluoti, išvykstant į gyvenimiškąją kelionę.
Ištraukti kardą iš akmens neturint ambicingų tikslų – tai kelio pradžia. Taip paleidžiamas nuostabus ratas, kuris judina mūsų gyvenimą ir skaičiuoja jo valandas. Kardas – tai dvasinių, valingų, kilnių pradmenų žmoguje simbolis. Mitas apie Artūrą patvirtina: gyvenimas matuojamas ne pragyventomis valandomis, o nueitais žingsniais ir atliktais žygdarbiais. Artūro reikalaujama tapti karaliumi. Bet tapti karaliumi – tai ne kelio pabaiga, o tik jo pradžia.
Artūras valdė, kaip pridera teisingam karaliui. Jis nuveikė daug garbingų darbų savo pavaldinių labui. Žemė buvo sklidina gandų apie jį. Svajodami apie žygdarbius, į valdovo dvarą susirinko kilniausi Britanijos riteriai. Tai buvo stiprūs ir drąsūs žmonės, bet tarp jų nebuvo vienybės. Dažnos rietenos ir nesantaika temdė valstybės gyvenimą. Ir vieną dieną viskas pasikeitė. Vestuvių dieną kartu su savo žmonos, gražiosios ledi Gineverės, kraičiu Artūras gavo neįprastą stalą – prie jo vienu metu galėjo susėsti pusantro šimto riterių, o dėl jo apvalios formos jie visi buvo lygūs karaliaus akivaizdoje. Taip gimė Apvaliojo stalo riterių brolija. Kartą per metus jie susirinkdavo Kamelote, kad pasakojimais apie savo žygdarbius patvirtintų savo teisę į vietą prie Apvaliojo stalo.
Bet pasaka nesibaigia, ir legenda kviečia eiti pirmyn. Kamelote netrūko kilnių vyrų, tik viena vieta prie Apvaliojo stalo visada buvo tuščia. Ją vadino „ pražūtinga“, nes tik kilniausias ir tyriausios širdies riteris galėjo ją užimti, nepadarydamas žalos sau ir kitiems. Ir vieną kartą toks riteris pasirodė. Kitoje Sekminių šventėje, kai riteriai, atnaujinę ištikimybės Artūrui ir Kamelotui priesaikas, užėmė savo vietas prie Apvalaus stalo, salėje pasirodė gražus jaunuolis baltais drabužiais. Ant laisvos kėdės atlošo iš karto pasirodė užrašas „Galahadas“. Kai Galahadas užėmė jam skirtą vietą, nugriaudėjo perkūnija, neramiai atsivėrė langinės, ir Kamelotas paskendė tamsoje. Staiga ant stalo atsirado taurė – Šventasis Gralis, o legenda sakė, kad kol ji bus pasaulyje, gyvuos ir Apvaliojo stalo riterių brolija. „Ir šventasis Gralis buvo nuneštas per visą salę ir dingo nežinia kur ir kaip“. Susirinkusieji sulaikė kvėpavimą, o kai vėl atgavo kalbą, nieko nelaukdami prisiekė be jokio delsimo išvykti ieškoti Šventojo Gralio. Nuo šiol gyvenimas nuo puotų iki kariškų žygdarbių riteriams liko praeityje.
Šventojo Gralio paieškos tęsiasi nuo XII amžiaus. Yra žmonių, kurie rimtai tiki, kad Gralis yra realus daiktas, paslėptas kažkur slaptavietėje, ir kad jo paieškai pakanka turėti slaptą informaciją ir žemėlapį arba kodą. Tačiau legendose Monsalvatas, kur saugomas Gralis, pagal aprašymą labiau primena Šventąją salą nei viduramžių tvirtovę. Legendos pasakoja keistų dalykų. Trubadūrai ir minesingeriai buvo įsitikinę, kad Gralio paieškos yra vienintelis svarbus dalykas gyvenime, kad Gralis sujungia tai, be ko kiekvieno iš mūsų gyvenimas netenka prasmės: gražiausius sapnus, didžiausią meilę, aukščiausius siekius, kurių tik gali pasiekti ir pasiekti žmogus. Gralis atsiveria tik tiems, kurie jo siekia visa savo sielos jėga.
Gralio paieškos Artūro riteriams atnešė daug išbandymų. Tik trys iš jų: nenugalimasis Persevalis, tyros širdies Borsas ir tobulas riteris Galahadas pasiekė tikslą. Gralis jiems atsivėrė kaip atlygis už dvasinę paiešką, už tyrumą ir drąsą, atsivėrė todėl, kad jie matė jį savo sapnuose dieną ir naktį, sapnuose ir tikrovėje.
Ne visi riteriai grįžo į Kamelotą. O grįžusių laukė paskutinė kova. Joje amžinasis priešas, blogio ir nuodėmės įsikūnijimas Mordredas mirtinai sužeidė karalių Artūrą. Atėjo laikas Apvaliojo stalo riteriams palikti šį pasaulį. Tyliu laivu didysis karalius buvo išgabentas į stebuklingą salą, kur nėra vietos blogiui, kančioms ir mirčiai. Geriausi riteriai sekė paskui jį ir ten, neatrastojoje Avalonoje, giliai miega, dalydamiesi likimą su savuoju valdovu.
Taip, taip ir yra – kažkur tolimoje saloje iki šiol miega karaliaus Artūro riteriai, krištolo grote miega burtininkas Merlinas, miega viduramžių riterių romanų herojai. Jie miega ir laukia valandos, kai vėl bus reikalingi šiam pasauliui. Kai blogis apgaubs žemę, kai materializmo ir egoizmo rūkas taps beveik nepermatomas – jie pabus. Jie ateis, kad vėl sugrąžintų gėrį ir teisingumą. Kokiais drabužiais jie bus apsirengę? Kokia kalba kalbės? Kokius ginklus laikys rankose? Ar įveiks žmogaus sielą apnikusius godumą, puikybę ir pavydą? O gal apsivalysime patys, be Apvaliojo stalo herojų pagalbos?..
