Kada tiksliai atsirado vonios kambarys, yra sunku nustatyti. Egzistuoja mitas, kad pirmosios vonios buvo dar primityvių žmonių būstuose. Po mamuto medžioklės pavargęs vyras atsiguldavo pailsėti ant kranto ir užmigdavo. Kai prasidėdavo potvynis, vanduo tekėdavo į susidariusią duobę ir šildydavo. Įvairiais istorijos laikotarpiais žmonės skirtingai suvokė švarą. Pavyzdžiui, viduramžių žmogus kvepėjo daug geriau nei Tiudorų laikų atstovas. Paprasčiausiai todėl, kad pastarieji laikė maudymąsi nuodėmingu užsiėmimu.
Mums sunku įsivaizduoti, kaip galima gyventi be karšto vandens, bet daugelį amžių žmonija tenkinosi minimumu – šalia lovos šalia dubeniu. Dažnai mes įsivaizduojame viduramžius kaip „tamsius“, nešvarius laikus. Bet tai nėra tiesa. Maudymasis ir tuomet buvo labai svarbus gyvenimo atributas. Ypač turtingųjų. Europos miestuose buvo atidarytos viešosios pirtys. Jos priminė senovės Romos termas.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Vanduo vaidino svarbų vaidmenį. Jis buvo naudojamas krikšto apeigose ir riterių įšventinimo ceremonijoje. 1509 m., prieš Henriko VIII karūnavimą, dvidešimt šeši būsimi riteriai atliko simbolinį apsiplovimą Tauerio bokšte. Taip jie patvirtino savo ketinimų ir minčių tyrumą. Riterių maudymasis vyko taip. Tarnas uždengdavo medinį kubilą balta medžiaga, šalia padėdavo gėlių ir žolelių, riteris atsisėsdavo ant specialiai paruošto audeklo, jį apipildavo karštu žolelių užpilu ir trindavo šepečiu, tada apipildavo rožiniu vandeniu, suvyniodavo į audeklą ir padėdavo išlipti iš vonios. Tada jis apsiaudavo batus, kojines, naktinius marškinius ir eidavo miegoti.
Karališkuose apartamentuose buvo neblogos vonios. 1351 m. šaltinyje yra informacijos, kad medinė talpykla turėjo du bronzinius čiaupus, iš kurių tekėjo karštas ir šaltas vanduo. Iš vidaus ji buvo uždengta drobinės medžiagos lakštu, kad Jo Didenybė neįsivarytų rakštį į minkštą vietą.
Iš Kryžiaus žygių grįžę kryžiuočių pasakojo apie rytietiškus hamamus. Tokios pirtys buvo viduramžių Londone. Kai tik buvo pašildytas vanduo ir prileista garų, į gatves buvo siunčiami berniukai, kad pakviestų žmones. Pirtis buvo bendra visiems. Ponios ir ponai prausėsi kartu. Beje, taip yra ir dabar Šiaurės Europos šalyse. Iš pradžių pirtys turėjo gerą reputaciją ir buvo gerbiamos bei mėgstamos, bet vėliau kažkas pasikeitė. 1390 m. vienas labai doras vienuolis nusprendė nueiti į pirtį. Jo pasipiktinimas buvo beribis. „Voniose sėdėjo nuogaliai su nuogalėmis, o kas vyko tamsoje – apie tai net nedera galvoti“.
Iki XVI a. žodis „pirtis“ galutinai tapo bordelio simboliu. 1546 m. Henrikas VIII savo dekretu galutinai uždarė Londono viešąsias pirtis. Prasidėjo du „nešvaros šimtmečiai“. Buvo uždaromos pirtys, šventieji šaltiniai. Maudymosi tradicija palaipsniui išnyko. Be to, žmonės bijojo, kad per vandenį gali užsikrėsti ligomis. Filosofas Fransis Bakonas rekomendavo prieš maudantis įtrinti kūną aliejais, kad vanduo nepatektų į kūną.
Tik dėl gydytojų nurodymų pirties procedūros vėl pradėjo grįžti. 1724 m. anglų gydytojai ėmė rašyti, kad vanduo valo nešvarumais užkimštas organizmo poras. 1707 m. Žozefas Braunas savo darbuose skelbė, kad šaltas vanduo gali išgydyti geltą ir rachitą.
Pažanga nestovėjo vietoje ir Europos miestuose ėmė atsirasti vandentiekiai. Tai labai prisidėjo prie galimybės praustis kuo dažniau. Kunigas Džonas Veslis bažnyčioje pamokslavo, kad nevalyvumas prieštarauja krikščionybei. Ir būtinai pridėdavo, kad jo kojos nebus patalpoje, kurioje nėra tualeto. Viktorijos laikų Anglijoje visos etiketo knygos kartodavo vieną dalyką: geras auklėjimas prasideda nuo švaraus kūno!
