1643-ųjų gruodžio mėnesį Paryžiaus Pre-o-Klero turgaus rajone įvyko tragedija: žuvo dvidešimt aštuonerių metų amžiaus karališkasis muškietininkas Armanas de Sijegas d’Atas d’Otvilis, kurio vardą po dviejų šimtmečių Aleksandras Diuma įamžino romane „Trys muškietininkai“. Deja, apie kilnaus muškietininko prototipą žinoma labai mažai. XVII a. pradžioje Prancūzija išgyveno gilių permainų laikotarpį. Augant karūnos galiai ir palaipsniui nykstant feodaliniams santykiams, likimas į Paryžių atvedė jauną Bearno bajorą, kurio trumpas gyvenimas tapo permainingo laikmečio atspindžiu.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Tikrojo Ato istorija prasidėjo 1615 m. senovinėje Bearno provincijoje, kur tarp vaizdingų Pirėnų priekalnių stūksojo senovinė Sijegų šeimos pilis. Šiame krašte, kur riterių tradicijos dar nebuvo praradusios savąją galią, o šeimos garbė buvo vertinama labiau nei turtas, ir gimė jauniausias Adriano de Sijego d’Ato sūnus Armanas, kuriam buvo lemta nugyventi trumpą, bet ryškų gyvenimą, ir po mirties įgyti šlovę amžiams. Ant uolos, kurios papėdėje plyti Ato-Aspio komuna, iki šiol stūkso šeimos Sijegų pilies griuvėsiai. Tikrojo Ato istorija neatsiejama nuo šio atšiauroko krašto, kuriame 1385-ais tebuvo tik devyniolika kiemų, pavaldžių Sovterio dvarui.
Šios giminės iškilimas prasidėjo XVI a., kai pasaulietis kapelionas Aršambas de Sijegas čia įsigijo „domenžadiurą“ – dvarą, kuris tapo būsimosios pilies pagrindu. Įdomu, kad ši vietovė, kadaise priklausiusi Šv. Martino de Siunarto abatijai, išgyveno audringus Reformacijos laikus: klebonas buvo nužudytas tiesiog bažnyčioje, o gyventojai priėmė naują tikėjimą. Šeimos kelias nuo bažnytinės tarnystės iki bajorų luomo truko beveik šimtmetį. XVII a. pradžioje Sijegai sustiprino savo padėtį sėkmingomis santuokomis ir karališkąja tarnyba. Adrianas de Sijegas d’Atas, būsimojo muškietininko tėvas, valdė ne tik Otvilį, bet ir Kazaberą. Jo santuoka su madmuazele du Peire, Olorono pirklio ir teisėjo dukra – paties de Trevilio, karališkųjų muškietininkų kapitono, pussesere – nulėmė jauniausiojo sūnaus ateitį.
Istorija galėjo susiklostyti kitaip, jei berniukas būtų buvęs pirmagimis. Tačiau, kaip jauniausiam sūnui, jam nebuvo lemtas paveldėti tėvo turtus, todėl jam liko tik du keliai – bažnyčia arba karinė tarnyba. 1640 m. provincijos bajoras Armanas de Sijegas d’Atas d’Otvilis atvyko į Paryžių – miestą, kuriame likimas jam buvo parengęs trumpą, bet ryškų karjeros kelią. Dėka trečiosios eilės dėdės de Trevilio globos, Armanas įstojo į karališkųjų muškietininkų kuopą – elitinius dalinius, tarnyba kuriuose buvo laikoma didele garbe jaunam bajorui. Tikrojo Ato istorija sostinėje truko vos trejus metus, tačiau per tą laiką jis spėjo užsitarnauti drąsaus kario ir ištikimo draugo reputaciją.
XVII a. viduryje Paryžius virė aistromis, dvikovos čia buvo įprastas reiškinys. Ypatingą „šlovę” įgijo Pre-o-Klero turgus – mėgstama vieta, kur aristokratai spręsdavo ginčus. Tikrojo Ato istorija baigėsi būtent čia, šaltą 1643-ųjų metų gruodžio 22-os rytą. Apie jo gyvenimo paskutines minutes yra dvi versijos, ir abi jos piešia garbingą žmogaus portretą. Pagal vieną iš jų, d’Atas žuvo gindamas savo tėvynainį Šarlį d’Artanjaną nuo samdomų žudikų. Kita, labiau paplitusi versija, pasakoja apie lemtingą dvikovą – tuo metu įprastą būdą atkurti užgautą kilmingojo garbę.
Tikrojo Ato istorija pasibaigė prestižinėse Sen-Siulpis bažnyčios kapinėse, kur paskutinę poilsio vietą rasdavo tik išrinktieji: bajorai, turtingi miestiečiai ir ištikimi karūnos tarnai. Bažnyčios knygoje atsirado trumpas įrašas: „Palydos, mišios ir laidotuvės velionio Armano, d’Ato d’Otvilio, karališkosios gvardijos muškietininko, Bearno kilmingojo, rasto netoli Pre-o-Klero turgaus“. Tikrasis Atas, kurio palaikai ilsisi prie Sen-Siulpis sienų, galbūt ir nepadarė visų tų žygdarbių, kuriuos jam priskyrė romanas, bet tapo tvirtu pagrindu kuriant nemirtingąjį personažą. Senosios pilies griuvėsiuose Ate-Aspyje iki šiol gyva atmintis apie jauną muškietininką, kurio vardas auksinėmis raidėmis įrašytas į Prancūzijos literatūros istoriją ir skaitytojų širdis.
Armano de Sijego d’Ato d’Otvilio gyvenimas truko vos tris dešimtmečius, bet tikrojo Ato istorija tuo nesibaigė. Po dviejų šimtmečių Aleksandro Diuma talentas provincijos bajorą pavertė vienu kilniausių literatūros herojų, garbės ir ištikimybės simboliu.
