Pastaruosius tris tūkstančius metų žmonės naudojo šunis karuose. Senovės egiptiečiai, graikai, persai, sarmatai, britai ir romėnai šunis naudojo kaip žvalgus, sargybinius, pėdsakų ieškotojus ir budelius. Tačiau ispanų konkistadorai šunis naudojo tokiu mastu, koks anksčiau retai pasitaikydavo.
Kristupas Kolumbas pirmasis juos panaudojo prieš Espanjolos salos vietinius gyventojus, kurie 1494 m. bandė sutrukdyti naujakurių išsilaipinimui Jamaikoje. 1495 m. Vega Realio mūšis keliautojui parodė didžiulį kovinių šunų karinį potencialą kovoje su vietiniais gyventojais.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
1495 m. kovo 27 d. Kolumbas ir jo brolis Bartolomiejus su dvejais šimtais kareivių, dvidešimčia raitelių ir dvejomis dešimtimis ispanų mastifų išžygiavo į salos gilumą, kad susikautų su aravakais, ginčijančiais gimtąją žemę. Kariuomenei vadovavo ispanas Alonsas de Ojeada. Jis išmoko kovinių šunų naudojimo meno kovose su Granados maurais.
Knygose aprašoma ši scena: „Jis surinko šunis tolimajame dešiniajame sparne ir laukė, kol kova pasieks aukščiausią įniršio tašką. Tada jis paleido dvidešimt mastifų, garsiai sušukęs „Tomalos!” („Čiupkite!“, isp.). Įsiutę šunys puolė vietinius, palikdami po savęs sudraskytus kūnus. Indėnai buvo priblokšti.“ Sulig kiekviena nauja kelione į Ameriką buvo atvežama šimtai, o vėliau ir tūkstančiai šunų. Populiariausia veislė buvo mastifas, kuris galėjo sverti iki pustrečio šimto svarų, ir sutrupinti kaulus savo masyviais žandikauliais. Jo milžiniškas dydis ir grėsminga išvaizda kelė siaubą vietos gyventojams. Garsūs konkistadorai Balboa, Velakezas, Kortesas, de Sotas, Toledas, Koronadas ir Pizaras naudojo šunis kaip paklusnumo ir žudymo įrankį. Tačiau net ir šiame kontekste visus pranoko Chuanas Ponsė de Leonas, aukštas karinis pareigūnas Ispanijos kolonijinėje vyriausybėje, kuris paleido į laisvę žiauriausią karį – šunį Beserilją.
Grėsmingas „mažasis jautukas“: Beseriljo vardas reiškia „mažasis jautukas“. Tai buvo rausvo kailio rudaakis mastifas, priklausęs ispanui Chuanui Ponsei de Leonui. Beseriljo kilmė nežinoma. Manoma, kad jis gimė Amerikoje, Poncės de Leono veislyne. Seniausi įrašai apie jį siekia 1511 metus.
Ponsė de Leonas buvo Puerto Riko užkariautojas. 1508 m. išsilaipinęs ten, jis prisipildė kišenes auksu, kol įtikino Kristupo Kolumbo sūnų Diegą paskelbti jį salos gubernatoriumi. Tada jis su žmonėmis ir šunimis išvyko užkariauti vietos gyventojus, ir įgyti dar daugiau turtų.
Jis auklėjo Beserilją taip, kad šuo taptų galingu ginklu prieš vietinius gyventojus, mokėtų atskirti ispanus nuo indėnų, žudytų vietinius mūšyje, rastų juos, kai šie slėpdavosi. XVI a. ispanų istorikas ir kronikininkas Bartolomėjas de las Kasas rašė, kad Beseriljas „beprotiškai nirtingai puolė savo priešus ir didžiai drąsiai gynė savuosius draugus…“. Šuo buvo toks įgudęs sekti, žudyti ir gąsdinti vietinius gyventojus, kad Ponsei jis buvo vertas pusšimčio kareivių jo kampanijoje užkariaujant vietinius gyventojus Puerto Rike.
1512 m. sėkmė nusišypsojo Ponsei de Leonui. Diegas Kolumbas ėmė pavydėti turtų, kuriuos konkistadoras įgijo Puerto Rike. Diegas įtikino karalių paskirti jį gubernatoriumi, oficialiai uzurpuodamas Ponsei priklausiusią valdžią. Nenorėdamas atsisakyti galimybės dar labiau praturtėti, Ponsė gavo leidimą užkariauti salą, vadinamą Bimine, kuri, pasak gandų, buvo pilna aukso ir lobių. Jis išplaukė 1512 m., palikęs Beserilją savo draugų globai.
Šie netruko panaudoti Beserilją kovoje. Vieną naktį šuo įspėjo konkistadorus apie staigų vietinių gyventojų puolimą. Mūšis truko vos trisdešimt minučių. Po mūšio lauke liko keliasdešimt sudraskytų vietinių gyventojų.
Tačiau šuo buvo ir gailestingas. Kartą de Leono bendražygis Salazaras, laukdamas gubernatoriaus, nusprendė pasilinksminti. Jis davė sulankstytą popieriaus lapą kažkokiai senutei, ir liepė jį perduoti gubernatoriui. Kai moteris išėjo, Salazaras paleido Beserilją, ir liepė jam moterį nužudyti. Kai šuo pribėgo prie jos, moteris krito ant kelių ir, pasak gandų, sušuko: „Prašau, gerasis šuneli. Aš einu nunešti šį laišką krikščionims. Maldauju tavęs, gerasis šuneli, prašau, neskaudink manęs!“
Beseriljas pauostė moterį, ir nepaklusęs šeimininko įsakymui, apsisuko ir nuėjo šalin. Kai apie tai buvo pranešta gubernatoriui, jis paleido seną moterį ir uždraudė toliau terorizuoti vietos gyventojus, pareikšdamas: „Aš neleisiu, kad šuns gailestingumas ir užuojauta užgožtų tikro krikščionio gailestingumą ir užuojautą.“
Beseriljo gyvenimas baigėsi vieną 1514 m. rytą, kai Karibų salų vietiniai gyventojai pradėjo puolimą. Šuo pasitiko užpuolikus, bet tapo lengvu taikiniu strėlėms. Ispanijos kareiviai pridegino jo žaizdas, bet po kurio laiko šuo mirė. Jis buvo slapta palaidotas ir, pasak Kolumbo bendražygio Gonzaleso de Ovjedo, apraudotas labiau nei žuvę draugai.
