(Tęsinys, pirmąją dalį publikavome vakar.) Dar pirmajam apygardos vadui L. Tauniui–Kovui vadovaujant, 1945 m. rugsėjo 16 d. toje pačioje klebonijoje, kaip ir įkurta apygarda – Skardupiuose, buvo įkurtas Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (LIK), turėjęs suvienyti visos Lietuvos pogrindį ir surengti antisovietinio pasipriešinimo atstovų suvažiavimą. Komitetui vadovavo pulk. Liudas Butkevičius-Elbė, pasižymėjęs itin aktyvia laisvės kovotojo veikla dar nuo 1918 m. pabaigos, kai tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Vėliau jis mokėsi Prahos karo mokykloje, dalyvavo Birželio sukilime ir antinaciniame pogrindyje – inicijavo atsišaukimą, nukreiptą prieš lietuvių jaunimo mobilizaciją į nacistinės Vokietijos kariuomenę, o sovietų okupacijos metais pradėjo leisti pirmąjį Suvalkijoje antisovietinį pogrindinį laikraštį „Girios balsas“ ir parengė ne tik minėto komiteto, bet ir karinio štabo nuostatus ir memorandumo projektą Jungtinėms Tautoms, taip siekęs atkurti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Kuriant LIK buvo sukurti štabo statutai, taisyklės, instrukcijos ir nurodymai, kurie iš esmės vėliau papildant ir prisitaikant prie pasikeitusių sąlygų ir padėties, galiojo visą partizanavimo laiką. Vis dėlto, 1945 m. spalio 22 – 23 dienomis sovietinis saugumas komiteto narius suėmė. (Nuotraukoje publikacijos pradžioje – Tauro apygardos partizanų vadovybė (iš kairės): Vytauto rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Raktelis–Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis–Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas–Vampyras, apygardos štabo Politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas–Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis–Šarūnas, Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius–Mindaugas. LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka.)
Baltūsis–Žvejys taip pat siekė, kad būtų sudaryta Vyriausioji partizanų vadovybė. Vis dėlto, tam sutrukdė išdavystė – paaiškėjus, kad 1946 m. įkurtas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), vadovaujamas Juozo Markulio-Erelio, yra MGB kontroliuojamas, siekiant „iš vidaus“ sunaikinti Lietuvos partizaninį pasipriešinimą, A. Baltūsis ėmėsi kurti vyriausiąją vadovybę iš ginkluotų partizanų vadų, buvo vyriausiojo partizanų štabo viršininkas bei faktinis naujai sudaryto BDPS pirmininkas. A. Baltūsiui pavyko užmegzti ryšius su daugumos Lietuvos partizanų junginių vadais ir bent dalinai (pvz., Aukštaitijos partizanai gerokai vėliau tai sužinojo) apriboti išdavikišką J. Markulio veiklą.
Anot D. Žygelio ir R. Čekučio, nepaisant nesėkmingo dar vieno bandymo suvienyti Lietuvos miškų brolius, A. Baltūsio-Žvejo nuveikti darbai nenuėjo veltui, nes centralizacijos procesas jau buvo įsibėgėjęs, o po jo žūties iniciatyvą perėmusi kaimyninė Kęstučio apygarda 1949-ųjų metų pradžioje pagaliau suvienijo ginkluotą pogrindį – penktasis Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas kartu su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu nukeliavo į dab. Radviliškio r., Minaičių kaimą, kur dalyvavo suvažiavime ir drauge su kitais septyniais Lietuvos partizanų vadais pasirašė LLKS deklaraciją – tapo vienu iš 28-ių XX a. Lietuvos nepriklausomybę teisiškai paskelbusių Vasario 16-osios signatarų. Svarbu pažymėti tai, kad deklaracijos tekstas praktiškai buvo parengtas dar 1947 m. pavasarį būtent Tauro apygardoje, jau minėto teisės daktaro Alfonso Vabalo.
Partizanų vadovybės įgaliotiniai ryšiams su Vakarais Juozas Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Audronis (pritūpę) su juos į žygį išlydinčiais Tauro apygardos partizanais. Antroje eilėje iš kairės: Žalgirio rinktinės štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Aleksandras Grybinas-Faustas, šios rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Žalgirio rinktinės partizanas Albrechtas Algirdas Akambakas-Špicas. 1947 m. gruodis. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka.
Be to, iš dalies dėl palankios geografinės padėties, Tauro apygarda kūrė jungiantį ryšį ne tik tarp Lietuvos partizanų Vakarų (Jūros) ir Rytų (Kalnų) sričių, bet ir bandė užmegzti ryšius su Vakarais – juk apygardos teritorija ribojosi su Lenkija ir Karaliaučiumi, o šie pasienio ruožai, bent jau pirmaisiais Šaltojo karo metais, dar nespėjo tapti visiškai neįveikiamais. Tiesa, pavyzdžiui, kai Juozas Lukša ir Jurgis Kriščiūnas 1947 m. vasarą bandė pereiti sieną ties Punsku, bolševikai šią vietą jau buvo sustiprinę gelžbetoninių bunkerių sistema, todėl teko ieškoti palankesnių, aplinkinių kelių prasiveržimui. Antroji kelionė į Vakarus klostėsi dar sudėtingesnėmis sąlygomis.
Nors bandymų užmegzti ryšius su Vakarais ir kitų tautų antisovietiniais pogrindžiais būta dar pirmaisiais partizaninio pasipriešinimo metais (remiantis J. Lukšos prisiminimais, pirmą kartą oficialūs pogrindžio atstovai iš Lenkijos į Lietuvą perėjo 1945 m. gruodžio mėn., egzistavo kontaktai tarp lenkų pogrindžio ir pasienyje veikusių Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų ir t.t.), galima teigti, kad būtent A. Baltūsio-Žvejo pastangomis galiausiai pavyko atstatyti ryšį su Vakarais. Tauro apygardos partizanams pavyko netgi dukart kirsti Geležinę uždangą. Pirmą kartą į Vakarus per Lenkijos sieną išsiųsti pasiuntiniai Juozas Lukša-Skirmantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas 1947 m. birželį, antrąkart – per Karaliaučiaus sritį Vakarus pasiekė J. Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis tų pačių metų pabaigoje – pastarasis pasižymėjo ne tik įspūdingu ūgiu ir fizine jėga, bet ir tokiomis unikaliomis viso Lietuvos rezistencijos kontekste istorijomis, kaip vadinamasis „blynų balius“, kai per partizanų suorganizuotas fiktyvias K. Pyplio-Mažyčio ir partizanų ryšininkės Anelės Senkutės-Pušelės sužadėtuves 1947 m. vasario 19 d. naktį partizanai surengė sėkmingą išpuolį prieš aukšto rango komunistinius pareigūnus Marijampolėje praktiškai vieno jo taiklių šūvių dėka.
Vienas esminių klausimų: kokių tikslų siekė į Vakarus prasiveržę Lietuvos partizanai su Juozu Lukša-Daumantu priešakyje ir kaip sekėsi juos įgyvendinti? Bene svarbiausia misija Vakaruose buvo užsienyje sudaryti vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą Lietuvoje, todėl J. Lukša–Daumantas, turėdamas tinkamus šiai misijai intelektinius gebėjimus, susitikinėjo su Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto (VLIK) atstovais. Bene didžiausiu laimėjimu šiame fronte tapo vadinamieji Baden Badeno susitarimai 1948 m. liepos 9 d. – tuomet J. Lukša VLIK’o vadovams pristatė padėtį Lietuvoje ir pasirašė susitarimą, kad „kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje – krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje – VLIK’as“.
Kita svarbi užduotis buvo informuoti Vakarų politikus ir visuomenę apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Juozas Lukša-Skrajūnas, atvykęs į Vakarus, per prelatą Kapočių perdavė popiežiui Pijui XII adresuotą Lietuvos katalikų laišką, kurį parašė patys partizanai. Šiame laiške buvo aprašyta padėtis Lietuvoje, prašyta paramos. Nors į laišką popiežius tiesiogiai nereagavo, bet jį paskelbė svarbiausios Vakarų radijo stotys ir spauda. Taip pat šiuo keliu į Vakarus pateko ir kitos svarbios medžiagos apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Galiausiai, jau būdamas Vakaruose parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, pasirašant Daumanto slapyvardžiu – tai taip pat buvo ir vis dar tebėra reikšmingas šaltinis apie Lietuvos antisovietinį pogrindį ir jo ryšius su Vakarais, vėliau išversta ir į anglų kalbą.
Juozas Lukša-Daumantas Vakaruose. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotrauka.
Taigi, Tauro apygardos istorijos reikšmė tikrai nemirė kartu su 1957 m. liepos 26 d. žuvusiu paskutiniuoju šios apygardos partizanu Justinu Balčiumi-Plutonu. Priešingai, ši istorija mums primena, kad net ir esant itin nepalankioms tuometinio Lietuvos partizaninio karo sąlygomis, tačiau veikiant organizuotai, siekiant jungtis, institucionalizuotis, kuriant pasipriešinimą legitimizuojančius statutus įmanoma atsilaikyti gerokai ilgiau, nei tai būtų pavykę neturint tokio jungiančio tiek visos Lietuvos partizanus, tiek esamomis sąlygomis ir tarptautiniu lygiu veikusio „smegenų centro“ kaip Tauro apygarda.
Be to, laisvės kovų kontekste itin svarbūs buvo ir vis dar išlieka dvasinis, moralinis ir motyvacinis aspektai. Tauro apygardos atžvilgiu tai įkūnijo tiek aktyvi partizanų kapelionų Antano Yliaus ir Justino Lelešiaus veikla, tiek ir pasiaukojantis Juozo Lukšos pavyzdys – nors jis turėjo visas galimybes pasilikti Vakaruose ir nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą su savo mylimąja Nijole Bražėnaite, vis tik sąmoningai pasirinko grįžti ir kovoti už Lietuvos laisvę kartu su savo kovos draugais iki pat savo žūties pakaunės miškuose.
Galiausiai, grįžtant prie svarstymų apie Lietuvos laisvės kovų vienybės svarbą ir aktualizuojant šiuo metu vykstančių geopolitinių aktualijų kontekste, artėjant kitoms minėtinoms rugpjūčio mėnesio datoms, verta pabandyti pažvelgti į šį reiškinį ir per platesnės, regioninės vienybės idėjos perspektyvą, įžvelgiant nors simbolinį ryšį tarp rugpjūčio 15-osios (Tauro apygardos įkūrimo), 23-osios (Baltijos vienybės) ir 24-osios (Ukrainos nepriklausomybės) dienų.
Antroji, paskutinė apybraižos dalis. Publikacijos autorius yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas.
Rengiant apybraižą, naudoti informacijos šaltiniai
- Lietuvos partizanų tauro apygarda (1945-1952 m.), dokumentų rinkinys, 2000.
- Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. Tauro apygarda, in: Bernardinai.lt, 2007.
- Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. Partizanų kelias į Vakarus, in: Bernardinai.lt, 2007.
- Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. Partizanų misija Vakaruose, in: Bernardinai.lt, 2007.
- Dokumentinė paroda, skirta Tauro apygardos vadams (2022 m.). Adrijana Kotova, Greta Paskočiumaitė, dr. Aistė Petrauskienė, Ieva Stachovaitė, prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.
- Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus (Dalė Naujalienė, Jonas Gustaitis).
