Apie Veneciją dažnai rašoma taip: ten pastatai stovi ant į lagūnos dugną įkaltų tam tikros rūšies medinių polių, kurie nesugenda vandenyje. Paprastai kalbama apie „Alpių maumedžius“, kurie tariamai nesupūna, o tik sustiprėja nuo vandens, kartais – kad maumedžiai buvo, atseit, atvežti iš Sibiro. Ir nors daugelis matė nuotraukas, kuriose matyti išdžiūvę arba išvalyti kanalų dugnai, kuriuose nematyti jokių polių, kaip įrodymus pateikiami archeologinių kasinėjimų rezultatai, kuriuose tokie poliai yra.
Venicijos salų dirvožemis tikrai reikalauja gilių pamatų, o mediena jiems buvo daug patogiau ir pigiau vežti nei akmenys. Ir ši mediena galėjo tapti patikimu pastatų pagrindu, su sąlyga, kad šie rąstai nebūtų tiesiog po vandeniu, o deguonies neturinčioje aplinkoje, kur mediena nesuirtų. Pavyzdžiui, vadinamieji „brikolai“, įkalti į Venecijos įlankos dugną, yra laivybos maršrutų žymekliai, sudaryti iš dviejų, trijų arba penkių rąstų, kurie labai greitai susidėvi ir keičiami kas penkerius ar dešimt metų. Ir greičiausiai šie ąžuoliniai, dažniausiai rąstai, susidėvi vandens linijos srityje, kur medieną vienu metu veikia jūros vanduo ir oras.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Taigi, jei tikėti archeologinių kasinėjimų nuotraukomis, Venecijos pastatai turi stovėti ant „polių laukų“. Tai reiškia, kad poliai buvo įkaltos viena prie kitos, tada, tikriausiai, užpiltos smėliu ir apmūrytos akmenimis, kad į medį nepatektų oras (be to, sakoma, kad Venecijos lagūnoje yra ypatingas dumblas, kuris užkemša visas povandenines paviršius ir neleidžia deguoniui patekti į medieną). Pavyzdžiui, yra informacijos, kad XVI a. statant Santa Maria della Salute bažnyčią buvo panaudota šimtas tūkstančių keturių metrų ilgio medinių sijų, įkaltų į žemę. Kartais gidai sako, kad sijų buvo milijonas, bet tai turbūt per daug ketvirčiui hektaro, kurį kartu su gretima teritorija užima bazilika Salute.
Venecijos salos plotas, esantis šimtuose lagūnos salų, yra apie du šimtai kvadratinių kilometrų (o dar maždaug tokia pati miesto dalis yra žemyninėje dalyje). Jei ekstrapoliuoti duomenis apie Saluto baziliką ir apskaičiuoti, kiek sijų reikia, kad užpildyti šią erdvę po sienomis stovinčių namų pamatais, gaunasi kažkokie beprotiški skaičiai, pavyzdžiui, aštuoni milijardai polių. Žinoma, Venecija – tai ne tik tankiai stovintys namai, bet ir šaligatviai, aikštės, dalis mažų salų apskritai nėra apgyvendinta. Be to, tikriausiai vidutiniam Venecijos namui nereikia tiek daug polių pamatams, kiek masyviam bažnyčiai, o apie polių skaičių po bazilika taip pat galėjo būti meluojama penkis kartus. Bet net milijardo polių skaičius atrodo pernelyg neįtikimas – ar yra tiek daug medžių visose Alpėse?
Mums pasirodė labiau tikėtinas skaičius, kad Venecijos statybai buvo sunaudota apie milijoną polių. Palyginti su polių skaičiumi, reikalingu vienai bazilikai, šis skaičius yra visai nedidelis. Atrodo, kad Venecijoje poliai naudojami ne visur, o tik po dideliais ir sunkiais objektais, stovinčiais ant nesaugių krantų, pavyzdžiui, po bazilika Salute. Tikriausiai garsieji Venecijos rūmai palei centrinį kanalą iš tiesų stovi ant daugybe polių sutvirtintų pamatų, o vidutinio namo Venecijoje poliai, jei ir buvo naudojami, tai ne tokiu dideliu skaičiumi. Beje, veneciškos architektūros ypatumas – labai erdvūs ir dekoratyvūs rūmų fasadai, išeinantys į kanalą. Taip yra todėl, kad daugelio tokių pastatų laikančios sienos yra šoninės ir galinės, bet ne fasadinės – taip veneciečiai pritaikė savo rūmus prie nestabilaus reljefo.
Štai kaip buvo statoma Venecija: jos pirmieji gyventojai, V amžiuje nuo gotų bėgusi venetų gentis, savo namus statė ant lagūnos pelkėtų salų iš turimų medžiagų ir ant medinių polių, tačiau visa tai buvo laikoma laikina prieglauda. Nuolatinė miesto gyvenvietė susiformavo VIII a., o nuo IX a. Venecija tapo prekių iš Rytų – prieskonių, audinių, brangakmenių – pervežimo į Europą tranzito punktu. Palanki padėtis prekybos keliuose tapo Venecijos respublikos didžiulio turto šaltiniu, todėl miestas turėjo pakankamai lėšų brangiai statybai ant klampių krantų. Statyboms buvo vežama mediena iš šiaurės Italijos ir kalkakmenis iš Dubrovniko.
Ten, kur salų dirvožemis buvo purus, po statomais namais buvo įkalami mediniai poliai, siekiant pasiekti tankaus molio sluoksnį. Kuo masyvesnis buvo statomas pastatas ir kuo giliau buvo tankūs grunto sluoksniai, tuo masyvesni poliai turėjo būti įkalami. Viršutinis polių lygis buvo nupjaunamas, kol buvo gautas lygus paviršius, ant kurio buvo iškloti kalkakmenio blokai, sudarantys akmeninę pamatų dalį ir neapdailintą grindų pagrindą.
Kadangi tradiciškai pagrindine transporto priemone Venecijoje buvo valtys, prie namų buvo iškasti negilūs kanalai, kurių sienos iš pradžių buvo sutvirtintos medžiu, o vėliau išklotos akmenimis arba, visai neseniai – betoninės.
Dauguma šiuolaikinių Venecijos pastatų pastatyti po XVI a., tačiau jų pamatai yra senesni. Tai reiškia, kad pirminiai XI–XIV amžių pastatų poliniai pamatai buvo pastatyti taip kokybiškai, kad juos buvo galima naudoti pakartotinai. Pavyzdžiui, žinoma, kad San Marko bokštas buvo pastatytas vietoje XV amžiuje sudegusio jo pirmtako, ant jo pamatų, kurie iki šiol puikiai tarnauja.
