Metams bėgant, daraisi įžvalgesnis, tad ir nestebina jūsų, mieli bičiuliai, dėmesys manosioms gastronominėms-kulinarinėms apžvalgoms: kurioj šalyje žmogus bebūtum, o valgyti norisi. Kurį laiką sukau galvą spėdamas, kodėl iš visų tokio pobūdžio „reportažų” populiariausia apžvalga apie Jūrmalos kavines, restoranus ir užeigas, kol susivokiau – Latvijos pajūrio pažiba tiesiog artimiausia Lietuvai, ir jums paprasčiausia ten nukeliauti. Ne kažin kiek populiarumu minėtajai apybraižai nusileidžia ir pasakojimas apie vieną garsiausių anų laikų užeigų – Jūrmaloje žibėjusį „Jūros perlą„, kuriame pabuvoti anuomet svajojo visi latviškojo kurorto svečiai. Tiesa, kur tik mūsų nesmaguriauta: ragavome picą šalia tramvajaus Milane, pietavome jūros skalaujamoje Marsalforno pakrantėje Gozo saloje, srėbėme nerealaus skanumo sriubą Slimos šeimyniniame restoranėlyje šalia krantinės, gardžiavomės graikiškais patiekalais Olštyno senamiestyje, ragavome amerikietiškus patiekalus garsiosios Olivos katedros miestuke, o jau netrukus vėl sugrįšime į nediduką Lietuvos miestelį Viduklę vaišintis koldūniukais, nei kiek nenusileidžiantiems Kavarsko gardiesiems. Bet šiandieną užsuksime į žaviosios Liepojos paplūdimyje įsikūrusį kompleksą – nei kavine, nei restoranu, nei užeiga jį pavadinti neišeina – „7 linija”, kurioje gėrėsimės Baltijos bangų mūša, iki valios prisiragaudami gardžių patiekalų. (Beje, Liepojoje beveik visur maitina skaniai ir nebrangiai – apie tai papasakosiu kitose apybraižose.)
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Mūsiškiai pietūs gana vėlyvi, tad lankytojų antplūdis „7-oje linijoje” atslūgęs, ir šeimos pramogauja lauke, patogiai įsitaisę ant sėdmaišių, vaikams tuo metu šturmuojant „7-os linijos” įrengtus žaidimų atrakcionus. Dažnas svečias įsitaisęs prie lauko staliukų, o dvi drąsios moteriškės pasidėję rūbus nuo saulės saugančiose stoginėse, tekinos bėga maudynių į Baltiją. „7-a linija” nei iš tolo neprimena kuklių ir didelėmis kainomis nemaloniai nustebinančių Lietuvos pajūrio kavinių, besistengiančių iš vasaros sezono išspausti riebų pelną iki kitos vasaros. Tiesą sakant, dar nesu buvęs tokioje įstaigoje, pagalvojusioje, rodos, apie visas įmanomas paslaugas ir patogumus. Čia rasite stogo terasą, kurioje mieliau įsikuria jaunimas, bevelijantis iš aukštumos grožėtis Baltijos bangavimu. Yra deginimuisi ir maudymuisi baseinėlyje skirta terasa, nuo gaivaus jūros vėjo apsaugota stikline uždanga. Beje, įsikūrę šioje terasoje, galėsite užsisakyti patiekalus, ir šie netruks atkeliauti iki jūsiškio gulto. Yra atskira erdvi salė lankytojams, vilkintiems tik maudymuką. Joje vyksta gyvos muzikos vakarai, o rudenėjant šalia scenos esančiame židinyje jaukiai žaidžia liepsnos liežuviai. Yra ir atskiras pastatas renginiams, tik nepasidomėjau, kokio pobūdžio jie būna. Kaip jau minėjau, mažiesiems čia įrengta žaidimų erdvė, tad jie laidžia ramiai užkąsti, o dvi savarankiškos mergaitės, atėję pasistiprinti, iškart gauna popieriaus ir spalvotus pieštukus, kad nenuobodžiautų laukdamos valgių.
Nepagailėta nei pinigų, o ir nestokota išradingumo bei įžvalgumo, įrengiant „7-os linijos” interjerą bei aplinką.
Mudu įsikuriame tentais nuo vėjo apsaugotoje terasoje, kurioje skamba įvairiausios kalbos, bet populiariausia visgi… lietuvių. Taip, mieli bičiuliai, jūs perskaitėte teisingai – pamėgo tautiečiai Liepoją, ir čia jų devynios galybės, todėl lietuviškas žodis skamba ir šen, ir ten. Kodėl taip yra, kad lietuviški kurortai ima akivaizdžiai nusileisti latviškiems? Pasvarstysime apie tai kitose apžvalgose, tačiau viena priežastis daugiau nei akivaizdi – draugiškos kainos ir malonus aptarnavimas visur (na, beveik visur – apie tai papasakosiu vėliau, nes kartų deguto samtį mūsiškiams įspūdžiams viena užeiga visgi įvertė). Spėju pasišnekėti su oficiantu ir barmene apie kainas Lietuvoje ir Latvijoje – tiek valgių, tiek nekilnojamojo turto – tuomet plaunam rankas, ir laukiam valgių. „7-oje linijoje” net trys WC, tad eilutės prie šių „registratūrų” čia nesidriekia, viduje palaikoma švara ir tvarka. Meniu čia paruošas keliomis kalbomis, tad nebūtina gilinti anglų ar rusų kalbų žinias, tiesa, meniu esama klaidos – lietuviško pavadinimo „solianka” nėra, nes turime žodį „šiupininė”. Pamenate posakį „sumalsiu į šiupinius”, reiškiantį „sutriuškinsiu”, „sudaužysiu”? Taip, šiupinys – smulki ko nors dalelė, tad ir „šiupininė” reiškia įvairiausių dalelių mišinį sriuboje, o „7-os linijos” šiupininė (kad ir pavadinta „solianka”) visiškai atitinka mūsiškius lūkesčius – skani, soti, gausi.
Apskritai, patiekalai „7-oje linijoje” visiškai pateisina išalkusio atvykėlio norus: estetiškas patiekimas, porcijos didžiulės, maistas gardus ir sotus. Smulkesnės kompleksijos svečiams reiktų rimtai susimąstyti, ar užsisakyti sriubą ir daugiau nei dešimt eurų kainuojantį antrąjį patiekalą: mudu sykį taip suklydome, tad vos-vos įveikėme vištienos kepsnį. Patarčiau rinktis arba sriubą ir antrąjį patiekalą ar salotas iki dešimties eurų, arba tik antrąjį patiekalą, kainuojantį virš desėtko. Kitaip išeisite persivalgę, vaizdingai tariant – it mietą prariję. Kainos „7-oje linijoje” nei iš tolo neprimena lupikiškus lietuviškojo pajūrio įkainius, o patiekalai švieži ir gardūs – pasistiprinus čia, pilvus jums tikrai nesuks.
Kainos „7-oje linijoje” draugiškos, žinant, kad vaišinatės paplūdimyje esančioje užeigoje, kur įkainiai įprastai yra didesni.
Dar patarčiau užsisakinėti ne (po) puoduką arbatos, o imti visą arbatinuką, iš kurio dviese išgersite po porą puodukų arbatos (beje, panaši tvarka ir kitose Liepojos užeigose, įprastai arbatinis kainuoja apie penkis eurus). O kaip smagu valgant girdėti Baltijos mūšą ir gėrėtis baltomis bangų „kepurėmis”! Dar maloniau, kad už skanius, sočius valgius ir malonų aptarnavimą netenka permokėti bala žino kiek, nors užeiga tikrai išskirtinėje vietoje – pajūryje. Malonų įspūdį palieka ir greitas bei mandagus aptarnavimas, o ir žinia, kad „7 linija” veikia ištisus metus, nenuvilia – tik žinomos ir lankytojų palankumą užsitarnavusios maitinimo įstaigos sugeba nenutraukti veiklą paplūdimyje ir šaltuoju sezonu.
Suklydom, pietums pasirinkę keptus vištienos file – 13-a eurų kainuojantys patiekalai tokie sotūs, kad juos vos įveikėm po didžiulių sriubos dubenių.
Keletas patarimų – ne pastabų, o patarimų – „7-os linijos” šeimininkams. Suprantama, kad dėl gūsingo vėjo gainiojamo smėlio nepadėsi ant stalų prieskonių – pripustys smilteles į vidų, tačiau lankytojams prisėdus už stalo, reiktų druską, pipirus, dantų krapštukus atnešti. Priklausomai nuo užsakytos sriubos pobūdžio, prasminga pasiteirauti apie bandelių ar duonos (juodos, baltos) patiekimą. Tikslinga būtų patarti, kur yra tualetai, nes rankas prieš valgį plauti reikia visiems. Pasigirti, kad turite vyno šaldytuve laikomų gėrimų, būtų visai puiku, nes dažnas susigundytų, ypač karštesnę dieną (mes, beje, lankėmės „7 linijoje” gana gaiviems orams esant, tad ir lauko terasose žmonių nebuvo daug). Užminė mįslę ir „poke” pavadinti meniu patiekalai, nes gastronominėje srityje nesame tokie žinovai, kad išsyk atspėtume, kas tai per valgis. O gal ir būtume užsisakę, jei pavadinimas būtų suprantamas?.. Tobulumui ribų nėra, bet apskritai apsilankymai „7 linijoje” įžiebė norą sugrįžti čia kiekvieną kartą, kai tik buvosime Liepojoje.
„7-ą liniją” rasite Liepojos paplūdimyje, paėjėję dešinėn – link uosto vartų – nuo pagrindinio gelbėtojų posto, arba traukdami pajūrin Kūrmajas gatve.
