Malachaido pilis, esanti Airijoje, dunkso jau aštuonis šimtmečius. Beveik visą šį laiką dvaras priklausė aristokratų Talbotų šeimai. Senovinių pastatų kompleksas, esantis už keturiolikos kilometrų į šiaurę nuo Dublino, garsėja tuo, kad jame bei jo apylinkėse gyvena keletas vaiduoklių, kurių kiekvienas turi savo mistinę istoriją. 1174-ais Anglijos karalius Henrikas II aplankė Airiją, ir kelionės metu padovanojo Ričardui Talbotui, vienam iš jį lydėjusių riterių, žemės sklypą, pavadintą „Malahide“ (iš airių kalbos verčiama kaip „vieta prie brastos“, pagal kitą versiją – „vieta prie smėlio kalvos“). Žinoma, kad 795 m. ten buvo vikingų karo stovykla, kai jie atplaukė jūra ir išsilaipino Airijoje.
Malachaido žemėje buvo pastatyta pilis, kurį daugelį amžių valdė riterio Talboto palikuonys. Jie visada pasižymėjo drąsa ir ryžtu tarnauti Anglijos karūnai. 1690-ais net keliolika Talbotų giminės atstovų išvyko kariauti karaliaus Jokūbo II pusėje prieš Vilhelmo Oraniečio karius – ir tą pačią dieną jie visi žuvo mūšyje prie Boino upės. Pilies pastatas gi buvo ne kartą perstatytas, šiuo metu aplink jį įrengtas didelis parkas, o pastatas ir šalia esantys bokštai tapo muziejumi, buvo restauruoti ir visus metus yra atviri lankytojams. Pilies sienas puošia didelė paveikslų kolekcija, vaizduojanti dvaro savininkų giminės istoriją, įskaitant didžiulį paveikslą, vaizduojantį mūšį prie Boino upės.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
XV amžiuje, valdant Eduardui IV, Malachaido pilis buvo smarkiai išplėsta, ir, pasak legendų, joje apsigyveno net trys vaiduokliai. Vienas jų buvo vaiduoklis jauno lordo Goltrimo, nužudyto ieties dūriu dvikovoje dėl savo jaunos žmonos garbės. Manoma, kad tai įvyko vestuvių dieną, ir kad lordo vaiduoklis pasirodė pilyje, kad primintų savo žmonai apie save, nes iškart po vyro mirties moteris ištekėjo už jo žudiko. Po to Goltrimo dvasia ėmė klajoti po kambarius ir visiems rodyti savo mirtiną žaizdą.
Nesąžininga žmona, mergautine pavarde ledi Mod Planket, taip pat tapo vaiduokle. Ji ištekėjo net tris kartus, o dabar jos vaiduoklis pasirodo kaip negraži pagyvenusi moteris, nuolat besibaranti su savo trečiuoju vyru, kuris buvo aukščiausiasis teisėjas. Pats vyriausiasis teisėjas taip pat apsigyveno pilyje kaip vaiduoklis. Gyvenime jis neišsiskyrė jokiomis ypatingomis savybėmis ar trūkumais, o vaiduoklio pavidale taip pat neturėjo jokios individualybės. Jį mato tik bėgantį nuo žmonos vaiduoklio arba bandantį šį kaip nors nuraminti. Kai kuriems turistams ir pilies darbuotojams teko „laimė” stebėti šios poros veiksmus: jie tvirtina, kad moteris elgiasi kaip tikra furija, vaikosi savąjį sutuoktinį po pilies kambarius ir koridorius, o vargšas teisėjas niekaip negali ją nuraminti.
XVI amžiuje Talbotai užėmė aukštą padėtį dvare, tad karaliaus dekretu jiems buvo leista turėti savo juokdarį. Šioms pareigoms buvo pasamdytas vyras vardu Pakas – barzdotas nykštukas, kurio ūgis buvo keturi pėdos (šiek tiek daugiau nei šimtas dvidešimt centimetrų). Pramogai jis buvo apgyvendintas viename iš bokštų, kad kasdien sunkiai liptų ir nusileistų ilga stačia laiptine. Ekskursijų vadovai būtinai tai pamini, rodydami lankytojams objektą, pavadintą „Pako laiptais”.
Tačiau Pakas, nepaisydamas nuolatinių pašaipų, į savo pareigas žiūrėjo rimtai, buvo tvarkingas ir švarus. Tarnai nenorėjo lipti į jo būstą ir palikdavo maistą prie bokšto įėjimo. Nykštukas visada grąžindavo indus jau išplautus, buvo tvarkingai apsirengęs ir neleisdavo sau jokių nešvankių žodžių ar užuominų, o tai viduramžių pramogoms buvo visiškai netipiška.
Tuo pačiu metu į pilį kitu karaliaus dekretu buvo ištremta Talbotų giminaitė, ledi Eleonora Fitzdžerald – Henrikui VIII nepatiko jos idėjos dėl tolesnio valstybės valdymo. Juokdarys – paprastas žmogus – įsimylėjo kilnaus kraujo moterį, ir ėmė rodyti jai dėmesį. Vargu ar tarp jų galėjo būti kažkas rimto, bet tokie meilės žaidimai akivaizdžiai kam nors nepatiko.
Snieguotą gruodžio vakarą Pakas buvo rastas pilies kieme, vilkėdamas juokdario kostiumą, su peiliu krūtinėje. Jis mirė po kelių minučių, bet prieš mirtį spėjo prisiekti, kad jo dvasia gyvens Talbotų pilyje tol, kol bent vienas iš giminės narių nesusituoks su paprastu žmogumi. Nė vienas iš Talbotų to nepadarė, ir juokdario dvasia iki šiol gyvena Malachaide. Ekskursijų vadovai, priėję prie jo laiptų, visada sako: „Prašome, pasitraukite, praleiskite Paką“ – ir po trumpos pauzės tęsia pokalbį.
Fotografuoti pilyje galima tik gavus specialų leidimą, kuris suteikiamas ne visiems. Tačiau daugelyje lankytojų padarytų nuotraukų matoma Pako juokdariška figūra. Iš Vašingtono valstijos atvykusi turistė Harmoni Pinete išsiderėjo teisę individualiai apžiūrėti ir fotografuoti pilį. Vienoje jos nuotraukų aiškiai matomas mažo žmogaus šešėlis, lipantis laiptais. 1976-ų metų gegužės mėnesį Malachaidą aplankė „Sotheby’s“ aukciono darbuotojai – jie atrinko keletą baldų pardavimui. Aukciono darbuotojai matė pasirodžiusį Paką, ir vienodai jį apibūdino, nors kai kurie iš jų nieko nežinojo apie vaiduoklį.
Malachaido pilies istorijoje buvo trumpas laikotarpis, kai dvaras nepriklausė Talbotų giminei. XVII amžiaus viduryje prasidėjo karas tarp Airijos katalikų ir Anglijos protestantų. Į Airiją buvo nusiųstos Anglijos pajėgos, vadovaujamos generolo Oliverio Kromvelio. Kromvelis atėmė dvarą iš Talbotų ir perdavė jį vienam iš savo bendražygių – Mailsui Korbetui, paskirtam Airijos aukščiausiuoju teisėju. Vienuolika metų – nuo 1649-ų iki 1660-ų – Korbetas valdė istorinę pilį.
Pasak vietinių gyventojų pasakojimų, šis vyriausiasis teisėjas buvo labai žiaurus žmogus, kuris nuolat bijojo sąmokslų ir pasikėsinimų, todėl naktimis reguliariai apjodavo dvarą. Teritorija aplink pilį buvo net vadinama „Korbeto keliu”. 1658-ais Oliveris Kromvelis, tapęs Anglijos valdovu po karaliaus Karolio I nuvertimo ir nužudymo, netikėtai mirė. Bijodami galimų neramumų, parlamento nariai į sostą pakvietė nužudyto karaliaus sūnų Karolį II. Buvę Kromvelio šalininkai pradėti persekioti. Mailsas Korbetas viską metė ir pabėgo į Olandiją, bet ten jį sučiupo ir grąžino į tėvynę, kur jis buvo teisiamas už dalyvavimą Karolio I nužudyme.
Kai kurie kaltinimai buvo susiję su veiksmais Malachaido pilyje, pavyzdžiui, neteisingais mirties nuosprendžiais, kuriuos paskelbė teisėjas, taip pat vietinės abatijos koplyčios išniekinimu. Teismas atėmė iš Korbeto turtą, ir nuteisė jį mirties bausme su kankinimais ir vėlesniu pakorimu, o po mirties aukščiausiojo teisėjo kūnas buvo ketvirčiuotas. Vietiniai gyventojai tvirtina, kad kiekvieną balandžio 19-ą, per Korbeto mirties metines, šalia pilies pasirodo jo vaiduoklis šarvuose, jojantis ant žirgo. Jis kurį laiką klajoja aplinkiniais keliais, o tada pats susiskaido į keturias dalis. Apie šio vaiduoklio pasirodymą kalba daugybė liudytojų, bet, skirtingai nuo Pako vaiduoklio, jo niekam dar nepavyko nufotografuoti.
Su Malachaido pilimi susiję dar keli mistiški prietarai. Jos Ąžuolinėje salėje yra medinis bareljefas, pavadintas „Dievo Motinos karūnavimu“. Pasak legendos, tais metais, kai dvarą valdė Mailsas Korbetas, bareljefas pats išnyko nuo sienos, ir vėl atsirado tik po vyriausiojo teisėjo mirties. O didžiojoje pilies salėje jau kelis šimtmečius kabo nežinomos moters balta suknele portretas. Kas ji ir kuris dailininkas nutapė šį paveikslą, lieka nežinoma. Tačiau, pasak vietinės legendos, kartais naktį ši moteris atgyja ir vaikšto po salę, o ryte grįžta į savo vietą.
Deja, pagyvenusi Roza Talbot, paskutinė aristokratų giminės atstovė, negalėjo sumokėti didžiulių mokesčių už paveldėjimą ir nekilnojamąjį turtą, todėl pardavė dvarą valstybei ir emigravo į Australiją. Talbotų giminė nebegyvena savo pilyje. Ar tai turės įtakos vaiduoklių likimui, ypač tiems, kurie yra susiję pirmiausia su šia aristokratų šeima? Ar jie negalėjo tiesiog išnykti, kai pilis tapo muziejumi? Turistai nenori tuo tikėti – juk tada Žemėje bus keliais stebuklais mažiau…
