Parkavimas Sopote yra subtilus dalykas. Rasti laisvą vietą netoliese garsiojo jūros tilto neišeis. Tad lieka tik požeminio parkingo perspektyva. Tiesa, ir jame rasti laisvą vietelę yra keblus uždavinys. Mudviem visgi pavyko užtikti neužimtą plotelį šalia sienos, tik įvažiuoti buvo kebloka. Pačiutei pasakiau: „Kaip įvažiavai, taip ir išvažiuok – susuki ratus iki galo kairėn, ir po truputį judi.” Ar svarbūs savimi pasitikinčiai moteriai vyro žodžiai? Ne kažin kiek, tad po daugelio manevrų mūsiškė mašinėlė buvo privaryta per centimetrą nuo stovinčių automobilių, tad teko šūktelėti griežtą ir bekompromisį „STOK!”. Ir pats gerokai paplušėjau, kol sugebėjau išvairuoti automobilį, nekliudydamas tvarkingai išrikiuotų lenkų transporto priemonių. Nusišluostęs prakaitą, sugebėjau atitrūkti nuo įtampos, ir mikliai nuvažiavau iki įspūdingos katedros nedidukame Olivos miestuke, įsiterpusiame tarp Gdansko ir Sopoto.
Katedra Olivos (Oliwa) miestuke tarp Gdansko ir Sopoto įspūdinga ne tik dydžiu, bet ir interjero puošyba – lankysimės joje jau netrukus.
Besigrožėdami Sopoto įdomybėmis (beje, kurorte radome visiškai kitas, nei pasakoja dauguma turistinių tinklapių, grožybes), netrukome praalkti, tad po Olivos katedros aplankymo pilvai jau grojo maršus, o dar apsižiūrėjome, kad iš baisaus strioko pačiutė pametė požeminiame parkinge džemperį, tad vietą vėlyviems pietums ieškojomės padedami visažinančios navigacijos. Šioji nuvedė mus į amerkietiškų patiekalų užeigą, prigludusią prie pagrindinės miestuko gatvės. Nors orai itin karšti, ir piko metu, rodos, nėra kur skubėti, automobilių vora išsirikiavusi Olivos gatvėje tokia, kad nei galo, nei pradžios nematyti. Miestukas nedidelis, faktiškai esantis Gdansko priemiesčiu, tad nuo katedros teko paėjėti tik keletą minučių, ir jau veriame užeigos duris. Kitoje gatvės pusėje – garsusis Olivos parkas, kuriam aplankyti laiko neberandam, nes išalkę esame nejuokais.
Restorano lauko terasa erdvi, nuo kaitros sergi galingos markizės ir medžių šešėliai, tačiau šalia burzgia automobilių vora.
Dėl tvyrančios kaitros dauguma lankytojų renkasi buvimą restorano viduje, tad terasoje laisvų vietų apsčiai.
Kaitrios dienos pavakarę Olivoje nutįsusi automobilių eilė darda, tikėtina, į kurortinį Sopotą, esantį vos už kelių kilometrų nuo Gdansko.
Kokia puiki ir išradinga smulkmena: mandagus pranešimas, kad prie stalelio palydės personalas. Tiesa, kai kurie svečiai šią tvarką vis tiek ignoruoja…
Mandagi ir mitri mergaičiukė netrunka mums parinkti švarų ir tvarkingą stalelį: kad ir labai kuklūs, manieji lenkų kalbos įgūdžiai praverčia ir čia. Mikliai gauname valgiaraštį, netrunka atkeliauti ant stalo arbatos. Neilgai trunka ir sriubos kelionė stalan, tad alkis pradeda rimti, nors sriubos porcija nedidelė, tikėjomės bent dvigubai gausesnės.
Sriuba tiršta ir aštroka, labiau primenanti meksikietišką, o ne amerikietišką virtuvę, tačiau praalkusiam ir tokia puikiai tiks.
Kol antrieji patiekalai – vištienos kepsniai – atkeliaus ant stalo, pasidairykime amerikietiška dvasia alsuojančioje užeigoje.
Džiugina, kad nedidukame miestelyje (priemiestyje) įsikūrusiai užeigai nepagailėta nei fantazijos, nei lėšų, kuriant savitą ir stilingą interjerą.
Vištienos patiekalas toks, kad pačiutė net neįveikė viso, tačiau ta pati bėda, kaip ir Olštyno restorane GRECO: bulvyčių perdaug, žalumynų mažoka…
Olivoje (Oliwa) įsikūrusiame restorane Grolsch Classic patiko interjeras, aptarnavimas, daili aplinka, tvarkingas wc, tačiau maistas – ne mano skoniui.
Restoraną „Grolsch Classic”, esantį Opata Jacka Rybinskiego gatvės Olivoje (Oliwa) prie Gdansko 1-ame rekomenduočiau tik smarkiai praalkusiems.
Gastronominėje kelionėje mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
