Nors iliustraciją jau skelbiau prieš tai iliustruodamas kitą pasakojimą, bet dar kartą pakartosiu, nes kairiajame kampe yra … pinti šiaudiniai aviliai.
Kadangi šiuo metu bitininkai jau išėmė pirmąjį medų iš avilių, tai atliepdamas aktualijas, pateikiu pasakojimą apie bites ir jų priežiūrą Pirmojo pasaulinio karo metu.
Lietuvoje, o ir Vilniaus apylinkėse, kai vokiečiai okupavo kraštą, bitėms susiklostė nelabai gut reikalai, nes artėjančio fronto akivaizdoje, o taip pat prigąsdinti Rusijos propagandos apie neišpasakytą vokiečių karių žiaurumą, daug ūkininkų pasitraukė į Rusijos gilumą. Va taip ėmė, susikrovė kiek galėjo rakandų ir išvažiavo į nežinią. Na negi dabar tempsi kartu ir avilius. Taip ir liko bitelės be priežiūros.
O vokiečiai nebūtų vokiečiais, jei nepradėtų įvedinėti tvarką. Tai štai 1916 m. gegužės mėn. viduryje Lietuvoje, „kur taikos laikais bitininkystė vaidino išskirtinį ekonominį vaidmenį, daugeliui šalies gyventojų pabėgus, yra daug apleistų avilių. Vyriausiasis Rytų srities vadas dabar daugiausia dėmesio skiria šiems benamiams. Aviliai apžiūrimi ir perduodami išmanantiems [bitininkystę] vietos gyventojams. Reikalingus pavasario priežiūros darbus kariai privalo nedelsiant atlikti karo zonoje esantiems aviliams. Bet kokio cukraus, reikalingo bitėms maitinti, reikia paprašyti vietinių administratorių.“
Vokiečių okupuoto krašto administracija, siekdama susigaudyti apie esamą bitininkystės situaciją, net pakvietė atvykti į okupuotą kraštą Karaliaučiaus bitininkų draugijos pirmininką, Karaliaučiaus universiteto prorektorių Engelmann‘ą-Königsberg‘ą, kuris aplankė mieste ir apylinkėse esančius bitynus bei teikė savo rekomendacijas. O jis, pažiūrėjęs į reikalą atsakingai, pareiškė, kad „bitynų pertvarkymui reikia atgabenti įrangą iš kitų kraštų. Tai visų pirma būtina dėl tiesioginės naudos (medaus ir vaško), o taip pat ir dėl netiesioginės naudos: būtent vaisių žiedų, dobilų ir daugelio rūšių daržovių apdulkinimo, nes tai yra labai svarbu“.
Atsižvelgdami į profesionalaus specialisto patarimus, 1916 m. birželio 8 d. vokiečių vyriausiojo vado Rytuose administracija pateikė rekomendacijas: „per artimiausius mėnesius apsvarstyti kurios bičių šeimos turi būti atskiriamos arba renkamos vasarą, siekiant iš spiečių suformuoti naujas šeimas bei norint kiek įmanoma išplėsti bičių populiaciją. Jei naujoms šeimoms reikalingi dirbtiniai koriai, pakanka vieno svaro trims kolonijoms. Jei cukrus reikalingas naujiems spiečiams maitinti, vienai kolonijai pakaktų 5 kilogramų denatūruoto cukraus. Jei reikia, rugpjūtį reikėtų papildomai pamaitinti apie 2,5 kilogramo cukraus, kad nykstančios kolonijos saugiai peržiemotų. Įrengiant bičių laikymo vietą, patartina kuo daugiau išnaudoti vietines tradicijas ir kiekvienam bitininkui suteikti tik tokį avilį, su kuriuo jis moka dirbti. Nurodymus ir patikrinimus, kaip tinkamai panaudoti suteiktą pagalbą, prireikus lengviausia atlieka bičių ekspertai, kurių atitinkamą skaičių galima prisikviesti iš kariuomenės administruojamos teritorijos.“
Taip pat vokiečių administracija nusprendė, kad esant poreikiui, kitais metais „planuojama įvežti bičių šeimas iš Vokietijos. Šeimos kaina turėtų būti apie 30 markių, tačiau pirkėjas turi prisiimti transporto išlaidas ir riziką. Šias naujai įvežtas šeimas reikėtų atiduoti tik patikimiems bitininkams ir iš pradžių niekas neturėtų gauti daugiau nei trijų šeimų. Ypač sėkmingai dirbantiems bitininkams bus skiriamos premijos – naujos šeimos, bičių aviliai, medaus rinktuvai ir kitos bitininkystei skirtomis priemonėmis.“
Vat tokie reikalai bitininkystėje. Džiaugdamiesi pagerbkime uoliąsias bites ir jas prižiūrinčius dvikojus.
Iliustracijoje „Vokiečių kariai dirba daržuose bei soduose Vilniuje”, autorius Walter Buhe (1882–1958).
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal 1916 m. Wilnaer Zeitung.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”.
