1909 m. Martynivkos kaime, Čerkasų srityje, valstiečiai dirbo laukuose ir aptiko paslėptą lobį – pasak skirtingų šaltinių, tai buvo arba sidabrinis, arba medinis indas, apkaltas sidabrinėmis plokštelėmis. Valstiečiai sudaužė indą, ir jo turinį pasidalijo tarpusavyje. Vėliau beveik visi daiktai buvo surinkti.
Lobyje buvo apie šimtą dvidešimtį sidabrinių dirbinių, datuojamų VI–VII mūsų eros amžiais. Jų tarpe išsiskiria keturios antropomorfinės „šokančių žmogeliukų“ figūrėlės, penkios zoomorfinės figūrėlės, trys pirštų fibulos, šešios apyrankės, kaktos vainikėliai, auskarai, kaklo grandinėlė, diržų plokštelės, antdėklai, šalmo auskarai, diržų antgaliai, lėkštės fragmentas, dvi sidabrinės taurės ir eucharistijos šaukštas su bizantinių meistrų ženklais.
Ypatingo dėmesio vertos keturios sidabrinės vyrų figūrėlės, vadinamos „šokančiais žmogeliukais“, paauksuotomis galvomis ir drabužių detalėmis. Šios figūrėlės yra iškilios ir pasižymi neįprasta, beveik stačiakampe, galvos formą. Martynivkos lobis paskatino ne tik mokslinius tyrimus, bet ir daugybę alternatyvių hipotezių. Ypač daug spekuliacijų kelia „šokančių žmogeliukų“ išvaizda. Kai kurie iš jų turi neproporcingai dideles galvas, primenančias šalmus, ištemptas akis ir statišką pozą. Šios ypatybės tapo priežastimi keletui marginalių teorijų, teigiančių, kad figūrėlės gali vaizduoti ateivius.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Alternatyvių tyrinėtojų bendruomenėje buvo pasiūlyta versija, kad šios figūrėlės yra ne kas kita, kaip reliktai, patvirtinantys senovės civilizacijų kontaktus su nežemiškomis būtybėmis. Tyrėjai atkreipia dėmesį į figūrėlių galvų panašumą į populiariojoje kultūroje žinomus „pilkagalvius“ ateivius, taip pat į neįprastą pozą, primenančią signalinius judesius ar šokį. Kai kurie autoriai teigia, kad veidų auksavimas gali simbolizuoti „nežmogišką spindesį“ ar „dievišką kilmę“.
Nepaisant akivaizdžiai fantastikos pobūdžio, šios idėjos toliau sklando ufologų sluoksniuose, kurstydamos visuomenės susidomėjimą lobiu. Tačiau mokslo bendruomenė atmeta tokias interpretacijas, nurodydama, kad stilizuoti atvaizdai yra įprastas reiškinys viduramžių mene, o figūrų galvos apdangalais gali būti šalmai arba kaukės, atspindinčios karinį arba ritualinį statusą.
Be to, lobyje yra daiktų, kilusių iš Bizantijos, ypač taurė ir šaukštas su Konstantinopolio meistrų ženklais, o tai rodo antų prekybinius ir kultūrinius ryšius su Bizantija. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad lobis galėjo priklausyti antų kariauninkui, kuris šiuos daiktus gavo per karo žygius į Balkanus.
Martynivkos lobis dažnai lyginamas su kitu archeologiniu kompleksu – Charjevo lobiu, kuris 1949 m. buvo rastas moliniame puoduke Seimo upės krante, netoli Charjevo kaimo (dabar Lipecko srities teritorija). Jis taip pat datuojamas VI–VII a. ir siejamas su Penkovo kultūra, tradiciškai asocijuojama su antų tauta.
Charjevo lobyje yra apie septyniasdešimt daiktų: tai apyrankės, sagės, pakabukai, grivinos ir kiti papuošalai, pagaminti iš sidabro ir papuošti charakteringais ornamentais su geometriniais elementais ir stilizuotais gyvūnais. Skirtingai nuo Martynivkos lobio, Charjevo lobyje nebuvo tokių išraiškingų antropomorfinių figūrų, tačiau jis yra labai vertingas kaip to meto amatų meno pavyzdys.
Charjevo lobio radiniai taip pat rodo glaudžius ryšius tarp rytų slavų ir Bizantijos, apie kuriuos liudija fibulų formos ir metalurgijos ypatumai. Lyginamoji dviejų lobio radinių analizė leido archeologams geriau atkurti antų gyvenimo būdą, jų socialinę hierarchiją ir prekybos ryšius, taip pat ritualinius kultūros aspektus.
