Pasak senovės legendų ir pasakojimų, pirmieji salos gyventojai buvo milžinai. Vienas jų, vardu Albionas, buvo Poseidono (arba keltų kalba – Liros) sūnus. Jis žuvo kovoje su čia atvykusiu graikų galiūnu Herakliu. „Rūko apgaubtas Albionas“ iki šiol vadinamas Britų salomis. Keltų kalbose žodis „Albionas“ kilęs iš indoeuropiečių šaknies albho- („baltas“, kas, galbūt, susiję su kreidinėmis Doverio baltosiomis uolomis) arba alb- („kalnas“).
Tačiau yra versija, kad šis žodis susijęs su žodžiu „alvės“, iš kurio vėliau atsirado žodis „elfai“. Ankstyvosiose germanų-skandinavų mitologijose alvės – nesenstančios, magiją valdančios, gražios rasės, gyvenančios kaip ir žmonės Žemėje, būtent jos šiauriniame žemyne.
Albiono palikuonys – milžinai – toliau gyveno Britanijoje, kai čia atplaukė Brutas, Trojos princo Enėjo anūkas. Viduramžių istorikas Džefris Monmutas apie tai rašo: „Saloje, kuri tuomet vadinosi Albionu, negyveno niekas, išskyrus keletą milžinų. Tačiau jo žavios akis žmogaus stebuklingos žemės, gausybė upių, turtingų žuvimis, jo nepaliesti miškai įkvėpė tiek patį Brutą, tiek jo bendražygius aistringai norėti čia apsigyventi“.
Trumpai tariant, Brutas ir jo bendražygiai Albione rado naują tėvynę. Vadas pastatė miestą ir pavadino jį Trojanu (Naujoji Troja). Laikui bėgant pavadinimas buvo pakeistas į Triglavą, vėliau – į Londinium ir galiausiai į Londoną. Saloje Bruto vardas taip pat patyrė transformaciją: nuo šiol jis tapo Britu, jo žmonės – britais, o sala – Britanija.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Vienas Brito palydovas, Korinijus, išvyko į vakarus, nugalėjo ten gyvenusius milžinus ir apsigyveno teritorijoje, kurią savo garbei pavadino Kornvija (Kornvolu arba Kornvelsu). Nuo tada Kornvalio liaudies folklore gyvuoja sena legenda apie milžiną Kormoraną. Jis gyveno Šv. Mykolo kalne ir buvo nužudytas Džeko, pasakų „Džekas ir pupų stiebas“ ir „Džekas – milžinų žudikas“ herojaus. Matyt, Kormoranas buvo paskutinis britų milžinas.
Legendose, be didelio ūgio, dažnai buvo pabrėžiama kita jo neįprasta savybė – jis turėjo po šešis pirštus ant rankų ir kojų. Ir legendos galbūt buvo pagrįstos faktais: folkloristė Meri Villjams praneša, kad kartą kasinėjant kalną buvo rastas skeletas, priklausęs žmogui, kurio ūgis buvo daugiau nei septynios pėdos (t.y. 210 cm). Tai, žinoma, nėra pats didžiausias ūgis, bet to meto žmonėms jis galėjo atrodyti milžinas (pavyzdžiui, vidutinis XIII a. pietų Prancūzijos gyventojo ūgis neviršijo pusantro metro).
Po Britano mirties jo sūnūs – Lokrinas, Kambras ir Albanaktas – pasidalijo valstybę tarpusavyje. Lokrinas, kaip vyriausiasis, pasirinko centrinę dalį – dabartinę Angliją, kuri tuo metu buvo vadinama Logru (vėliau šią vietą išgarsino savo veiksmais Artūras, Logro karalius).
Vidurinis brolis pasirinko vakarinę salos dalį – Velsą ir Kambridžą, vadinamą Kambrija arba Kimrija. Jauniausias Britos sūnus Albanaktas išvyko į šiaurę – į Kaledoniją, Škotiją.
Po septynių šimtų metų gražiąо1 karalienę sutiko Romos imperatorius Julijus Cezaris. Jie susilaukė sūnaus Oberono. Motina jam suteikė daug stebuklingų savybių, tarp jų – gebėjimą skaityti žmonių mintis ir akimirksniu persikelti erdvėje. Tėvas jam suteikė valdžią virš gamtos dvasių.
Viskas būtų buvę gerai, bet piktadarys keltų fėja Morgana, kurią pamiršo pakviesti pasigrožėti naujagimiu, užkerėjo vaiką. Dėl jos prakeiksmo jis augo tik iki trejų metų amžiaus, o tada sustojo. Taip ir liko – gražus veidu, bet, deja, varganas kūnu. Tačiau jis vedė gražuolę Titaniją, kuri, sprendžiant iš vardo, buvo kilusi iš graikų milžinų giminės.
Oberono palyda ypač išsiskiria Paku, dar žinomu kaip Robinas Gerasis Vaikis. Redjardas Kiplingas „Pako pasakose” išsamiai aprašė šios išdykusios dvasios išvaizdą: „Krūmai prasiskyrė… Vaikai pamatė mažą, rudą, plačių pečių žmogeliuką styrančiomis ausimis, kuprota nosimi, žvairomis mėlynomis akimis ir juokingu veidu… Vaikai negalėjo nuo jo atitraukti akių, apžiūrinėdami jį nuo galvos iki kojų – nuo tamsiai mėlynos kepurės, panašios į didelę gėlę, iki nuogų, vilna apaugusių kojų“. Ir jei airių feiriai – mažos stebuklingos tautos atstovai – ramiai gyveno savojoje šalyje, tai iš Anglijos jie, jei tikėti Paku, išsikraustė sveiki ir gyvi.
„Visi Kalvų gyventojai“, – pasakojo jis, – „išvyko. Aš mačiau, kaip jie atvyko į Angliją, ir mačiau, kaip jie ją paliko. Milžinai, troliai, vandens dvasios, namų dvasios, velniukai, miškų, medžių, žemės ir vandens dvasios, elfai, fėjos, undinės, nykštukai, burviai, viržių gyventojai, kalvų sargai ir lobiai – visi, visi išvyko. O jei kalbėti apie mane, tai aš atvykau į Angliją kartu su Ąžuolu, Uosiu ir Erškėčiu ir išvyksiu tada, kai jie išnyks.”
Taip, liūdnas vaizdas: jei gamta netenka savo sielos, netgi daugybės sielų, ji išlaiko tik gyvenimo iliuziją. Tačiau, nepaisant Pako teiginio, toli gražu ne visi stebuklingi padarai paliko salą. Jie išėjo iš miestų, likdami ten tik kaip prisiminimas knygų puslapiuose, o iš kaimų, miškų ir pelkių jie visai neišnyko, tik pasitraukė šiek tiek atokiau.
Kai kurie liko būtent ant dviejų pasaulių ribos. Sakoma, kad Klajojanti liepsna (arba Hobis-žibintuvėlis, arba Dženė-su-žibintuvėliu, arba Kitas-su-žvake) ne tik iš nuobodulio klajoja po pelkes, bet ir ieško tų, kurie savanoriškai ar priverstinai ketina įsibrauti į Stebuklingąją šalį. Tokius pažeidėjus jie bando užkalbinti ir įvilioti į pelkę. Jei siena eina vandeniu, ten tarnybą atlieka drąsios Šventojo Elmo ugnys. Na, o šiaurėje klajojančios ugnys jaučiasi visiškai laisvai, visą dangų puošdamos įvairiaspalviais spindesiais. Už tai škotai juos vadina Vikriaisiais vaikinais arba Linksmaisiais šokėjais.
Dykynėse netoli kaimų vis dar klajoja bauginantys bogartai. Jiems visiškai nėra prasmės palikti šį pasaulį. Stebuklingoje šalyje bogartams tiesiog nebus ką gąsdinti naktimis. O čia yra tokia veiklos sritis, kad net kvapą gniaužia. Taigi, anglų fėjos gyvena ir ten, ir čia, bet elgiasi daug atsargiau nei anksčiau. Tas pasaulis gali staiga pasirodyti kaip vizija, miražas šiame pasaulyje. Būtent taip jis pasirodė Rolandui – Alano Gardnerio knygos „Elioras“ herojui: „Nuo kalvos viršaus jis pamatė toli lygumoje kažkokį pakilimą. Akmenų krūvą. „Ne, – pagalvojo Rolandas, – tai bokštai… ir sienos… griuvėsiai…“ Jis pažvelgė į dešinę. Ir staiga… Jis pamatė… ne, nieko… ir vėl… Švieselė. Ant kalvos. Silpna… tarsi deganti žvakė… Bokštai! Auksiniai bokštai!“
Feiriai gali ir neatsirasti iš tikrųjų, o tik atrodyti, pasirodyti kaip vaiduokliškos vizijos. „Jis pažvelgė į rožinį krūmą ir pamatė dvi vyrų figūras. Jos stovėjo nejudėdamos… Jis apėjo jas iš šono, jos vis mažėjo, o kai pažvelgė į jas iš šono, jos visai išnyko.” Trumpai tariant, dar ne viskas prarasta: feiriai gyvena šalia anglų ir gali sugrįžti, jei nuspręs, kad žmonės yra verti tokios garbės…
