Viltingu ir šlovingu Atgimimo laikmečiu, išjudinusiu Lietuvą sovietmečio pabaigoje, ypač populiari buvo tremtinių literatūra. Tai ir suprantama: paskutiniojo SSRS prezidento Gorbačiovo paskelbta „glastnost” („viešumo”, rus.) politika atleido geležinius cenzūros gniaužtus, ir imti spausdinti leidiniai apie Gulago baisybes. Kas gi tas „Gulagas”? GULAG – sutrumpinimas pavadinimo „Glanoje upravlenije ispravitelnych-trudovych lagerei” („Vyriausioji pataisos-darbo stovyklų valdyba”, rus.), o buvo tai viena griežčiausių stovyklų (lagerių) sistemų pasaulyje. Sunkios gyvenimo sąlygos ir sekantis kasdienis darbas vertė daugelį nuteistųjų bandyti pabėgti iš šio pragaro. Tačiau tik nedaugelis bandymų buvo sėkmingi. Apie kelis jų šįkart ir papasakosime.
„Toli už poliarinio rato“
1930-ais zoologas-ichtiologas Vladimiras Černiavinas buvo suimtas įtariamas dalyvavimu „konservų kenkėjų“ grupėje. Parduotuvėse pasirodė nekokybiški žuvų konservai, ir buvo atvejų, kai žmonės jais apsinuodijo. GPU („Gosudarstvennoje političeskoje upravlenije” – „Valstybinė politinė valdyba”, rus. buvo NKVD jurisdikcijoje veikusi prievartos ir teroro organizacija, atseit kovojusi su „kenkėjišką veiklą”) įtarė sabotažą, ir areštavo grupę techninių darbuotojų bei inžinierių, susijusių su konservų gamyba, kurie vėliau buvo sušaudyti. Černiavinui, kadangi jis tiesiogiai nebuvo susijęs su konservų gamyba, pasisekė: jis buvo išsiųstas į Solovkų stovyklą-lagerį. Jo žmona taip pat buvo suimta, siekiant daryti psichologinį spaudimą sulaikytajam ir išgauti jo prisipažinimą, nors įprastai suimtieji netrukdavo prisipažinti, siekdami išvengti žvėriškų kankinimų tardymo metu.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Pirmiausia patekęs į Solovkų stovyklą, Černiavinas vėliau buvo perkeltas į Kemę (miestas Karelijoje), kur gavo jo specialybę atitinkantį darbą stovyklos žuvininkystės ūkyje. Sužinojęs, kad žmona jau išleista iš kalėjimo, jis pradėjo ruoštis pabėgimui iš sovietinės imperijos. Dėl savo veiklos Černiavinas daug keliavo be sargybos po Kemės rajoną, rinkdamasis žvejybos vietas. Tuo pačiu jis apskaičiavo pabėgimo maršrutus. Černiavinas suprato, kad menkai ištirti Šiaurės miškai – ideali vieta pabėgimui, nes sargyba tiesiog negalėtų rasti kelio. 1931-ų lapkričio mėnesį jį aplankė žmona su sūnumi. Matyt, būtent tada buvo aptartas ir suderintas pabėgimo planas. 1932 m. rugpjūčio mėn., kai jį vėl aplankė žmona ir sūnus, Černavinas kartu su jais paliko Kandalakšos miestą.
„Aš pabėgau iš kalėjimo, rizikuodamas žmonos ir sūnaus gyvybėmis. Be ginklų, be šiltų drabužių, prastai apsiavę ir beveik be maisto mes perplaukėme įlanką skylėta valtimi, kurią aš pats suremontavau. Mes nuėjome šimtus kilometrų. Be kompaso ir žemėlapio, toli už poliarinio rato, per laukines kalnus, miškus ir baisias pelkes“, – rašys jis savo knygoje „Aš kalbu tylinčiųjų vardu. Sovietų kaliniai“. Kelionė iki sienos truko dvidešimt dvi dienas. Po Suomijos visa šeima persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur Vladimiras Černiavinas ilgą laiką dirbo Britų muziejuje. Ten pat Londone Černiavinų šeima susipažino su dešimtį kartų nominuotu Nobelio premijai rašytoju Vladimiru Nabokovu, draugavo su juo ir vienas kitam padėjo.
Pabėgimas iš „Dramblio”
SLON („dramblys” rus. žarg.) – santrumpa pavadinimo „Soloveckij lagerj osobovo naznačenija” („Solovkų specialiosios paskirties stovykla”, rus.), šis buvo viena labiausiai saugomų ir izoliuotų Gulago stovyklų. Ji buvo įsikūrusi Solovkų salyne, Baltijos jūroje. Vanduo aplink salas buvo nuolat šaltas ir neramus, net liepos mėnesį jo temperatūra neviršijo kelių laipsnių. Galima būtų manyti, kad iš tokios vietos neįmanoma pabėgti, bet vienam žmogui tai vis dėlto pavyko.
Sozerko Malgasovas, Rusijos imperijos armijos karininkas, baltagvardiečių Denikino šalininkas-ingušas, į SLON’ą atvyko 1924-ų sausio mėnesį. Anksčiau, bolševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais metu, jis kovojo vadinamųjų „baltųjų” (monarchijos šalininkų) pusėje, o po bolševikinių gaujų pergalės buvo paieškomas. Sozerko iš pradžių pabėgo į Turkiją, bet, patikėjęs 1922-ų amnestija, kuri žadėjo visišką atleidimą baltagvardiečiams „visų rangų ir kategorijų“, grįžo į sovietinę rusiją, ir, aišku, buvo nedelsiant suimtas.
Praėjus vos metams po suėmimo jam pavyko pabėgti per Suomijos sieną kartu su savo bendražygiais. Gegužės 15-ą Malgasovas ir dar keli kaliniai buvo išsiųsti į krantą kirsti medžių. Pagal iš anksto sutartą signalą jiems pavyko atimti ginklus iš sargybinių ir pasislėpti. Nors ir persekiojami, jie pasuko į šiaurę ir netgi ėmė atsišaudyti, kad atsikratytų persekiotojų, kurie sekė pabėgėlių pėdomis.
„Pirmąsias dienas ėjome be sustojimo… Greitai pajutome nuovargį. Kelių nebuvo, mūsų takas vedė per pelkėtas vietas, padengtas storu augmenijos sluoksniu, ir per begalines pelkes“, – vėliau rašys Malgasovas. Birželio pabaigoje jis ir jo draugai kirto sieną su Suomija, iš kur galėjo emigruoti į kitas Europos šalis. Vėliau Malgasovas parašė autobiografinę knygą „Pragaro sala“, kurioje išsamiai papasakojo apie SLON’o siaubus, savo sėkmingą pabėgimą ir gyvenimą po jo. 1990-ų rugpjūčio 28-ą Sozerko Malgasovas buvo visiškai reabilituotas.
„Visų stovyklų spartakiada“
Garsus publicistas, sportininkas, treneris, rašytojas, visuomenės veikėjas ir vienas sambo pradininkų ar kūrėjų Ivanas Solonevičius pateko į Gulagą už vieną sunkiausių nusikaltimų Baudžiamajame kodekse – bandymą pabėgti iš šalies. Kartu su žmona Irina ir dviem sūnumis – Jurijumi ir Borisu – jie norėjo kirsti sieną su Suomija, apsimesdami turistais-medžiotojais. Tokia priedanga buvo būtina, norint įsiskverbti į tankius Karelijos miškus, nes ten buvo daugiau galimybių nepastebėtiems kirsti sieną. Tačiau pirmasis bandymas nepavyko – Ivanas susirgo ir nebegalėjo tęsti kelionę. Šeima turėjo grįžti. Antrasis bandymas taip pat žlugo – Jurijus susirgo apendicitu.
Trečiasis bandymas buvo geriau suplanuotas. Solonevičių šeima ir jų draugai E. Pržialgovskaja bei S. Nikitinas turėjo kirsti Suomijos sieną 1933-ų rugsėjo mėnesį. Kartu su jais pabėgti ketino ir Pržialgovskajos meilužis Nikolajus Babenko, kuris, kaip tuomet vadinta, buvo „seksotas“ („sekretnyj sotrudnik” – „slaptas bendradarbis”, rus. – žargoninė santrumpa) slapyvardžiu „Taiklusis“). Babenko išdavė pabėgimo dalyvius, ir jie visi buvo suimti. Solonevičių šeima buvo išsiųsta aštuoneriems metams į Kareliją, į stovyklą, kurios kaliniai buvo atsakingi už kanalo, jungiančio Baltąją jūrą su Baltijos jūra, kasimą.
Atlikdamas bausmę Gulago stovyklose-lageriuose, Ivanas galiausiai tapo sporto instruktoriumi. Būtent tai vėliau tapo vienu pagrindinių jo pabėgimo sėkmės veiksnių. Kartą jis pasiūlė stovyklos vadovybei surengti „Visų stovyklų spartakiadą“. Jis sutiko pats organizuoti šias sporto varžybas. Lagerio vadovybei patiko ši idėja, ir ji leido Solonevičiui beveik laisvai judėti tarp kelių stovyklų. Imituodamas intensyvią veiklą, jis iš tiesų ruošėsi pabėgimui ir tyrinėjo galimus maršrutus.
Pabėgimas prasidėjo nuo vadovybės leistos dar vienos kelionės – taip Ivanas ir jo sūnūs galėjo laikinai pasislėpti nuo sargybinių akių. 1934-ų liepos 28-ą, trijų valandų skirtumu, Ivanas bei Jurijus paliko stovyklą, ir susitiko iš anksto sutartoje vietoje. Borisas pabėgo trimis dienomis anksčiau ir jau judėjo Suomijos link. Tėvas ir sūnus išvyko į Koikirio kaimą, iš kur buvo galima pasiekti Suomijos sieną. Tai buvo jų paskutinė galimybė: juk pabėgimas iš sovietų imperijos buvo baudžiamas mirtimi.
Buvo numatyta, kad jų kelionė truks aštuonias dienas, tačiau nepraeinami Karelijos miškai vertė pabėgėlius judėti atsargiai ir neskubiai. Tik šešioliktą dieną jie pasiekė sieną ir iš Suomijos pasienio pareigūnų sužinojo, kad Borisas ją kirto dviem dienomis anksčiau. Šeimai buvo leista įvažiuoti į Suomiją. Solonevičiaus žmonos likimas taip ir liko nežinomas…
Daugybė bandymų bėgti iš sovietinio „rojaus”, net ir rizikuojant gyvybe, įtikinamai liudija, kokiame tautų kalėjime teko kalėti ir lietuviams, ir kitiems sovietinės rusijos imperijos pavergtiems sovietijos piliečiams.
