Kas gi tas karvedys, kurį į mūšio lauką, atseit, nešdavo neštuvuose, bet jis vis tiek gniauždavo rankoje kardą, padrąsindamas savąją kariauną? Tikrovė, deja, buvo gerokai proziškesnė, nei romantiškas jos atvaizdavimas paveiksle… Šventoji žemė kelis šimtmečius buvo kryžiuočių tvirtove. Vienas jų, Balduinas IV, turėjo kovoti ne tik su galinguoju Saladinu, bet ir su raupsais. Jeruzalės karalystė buvo įkurta 1099 m., kai kryžiuočiai užėmė Šventąją žemę. Jie ten įkūrė keletą savų valstybių, kurių pagrindinis tikslas formaliai buvo apsaugoti piligrimus, atvykusius garbinti šventoves. Kadangi Pirmojo kryžiaus žygio metu vyravo prancūzų riteriai, valstybės tapo prancūziškai kalbančios, sukurtos pagal prancūzų pavyzdį.
1161 m. Jeruzalės sosto įpėdinis princas Amoris susilaukė sūnaus, kuriam buvo duotas vardas Balduinas. Po poros metų Amoris užėmė sostą, o Balduinas tapo sosto įpėdiniu. Kai berniukas šiek tiek paaugo, jį ėmė mokyti Gajomas Tyrietis, kryžiaus žygių kronikininkas ir istorikas. Būtent jis pastebėjo, kad jo didenybė nejaučia skausmo: po ristynių ir peštynių princas, skirtingai nuo savo draugų, nekreipdavo dėmesio į apsidraskymus ir kitas traumas. Po patikrinimo karališkieji gydytojai pašiurpę nustatė, kad įpėdinis serga raupsais – vienas iš ankstyvųjų šios baisios ligos simptomų yra odos jautrumo praradimas. Kuo labiau princas metėjo, tuo smarkiau pasireiškė liga. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
