1900 m. lapkričio 17 d. Petrešiūnų k. (Rokiškio apsk.) gimė būsimas karo lakūnas Jeronimas Garolis. Jo nerūpestingos jaunos dienos pralėkė besidomint aviacija. Puiki proga pabūti arti lėktuvų pasitaikydavo Kryme, atostogaujant pas tetą. Visai greta tetos namų buvo rusų aviacijos mokykla, angarai, aerodromas „Per visas atostogas aš tik ir būdavau prie aerodromo. Nuo ryto iki vakaro.“ Taip bėgo geriausios Jeronimo dienos. Ši pirmoji pažintis nulėmė tolesnį jo gyvenimo kelią.
1919 m. rugsėjo 13 d. J. Garolis įstojo į Lietuvos Kariuomenę, tačiau tik po kelerių metų pateko į Karo aviaciją. Pirmiausia Jeronimas buvo perkeltas į 1-ojo artilerijos pulko 3-iąją bateriją. Nepriklausomybės kovose įvyko pirmoji tiesioginė pažintis su lėktuvu: „pirmą kartą rankomis pačiupinėjau lėktuvą, net jo sėdynėn įsikrausčiau“, tai buvo vokiečių palikti lėktuvai. Ne tik pirmas kartas lėktuve, bet ir įranga, kuri buvo matyta tik iš tolo, atostogaujant pas tetą Kryme, juk čia pat: „sukinėjau čiaupelius, judinau vairolazdę, stumdžiau kojenas.“
Mažais žingsniais Jeronimas žingsniavo aviacijos link. 1920 m. pradžioje įstojo į Karo mokyklą, ją baigė, po metų perkeltas į Karo aviaciją. Pirmasis skrydis tapo ranka pasiekiamas. Troškimas išsipildė vieną šaltą žiemos dieną. Aerodromas apsnigtas, nemenkas šaltis, o Jeronimas lipa į lėktuvą „Albatros“, kuriame jo jau laukia pilotas. Atsisėdęs už jo nugaros labai greitai pajuto, kaip tolsta žemė, sparnai kelia aukštai į dangų. Ten Jeronimo laukė šiokių tokių netikėtumų – šalta, atsisegė pošalmis, dėl beprotiškos oro srovė buvo sunku atsimerkti, tryško ašaros. Tiesą sakant, J. Garolis suabejojo: „Ar iš manęs išeis lakūnas?… Tiksiu ar netiksiu aviacijai?“. Abejonės buvo išsklaidytos jau antrojo skrydžio metu ir emocijos ištiko visai kitos: „Dabar pajutau tikrąjį skridimo jausmą. Puiku lėktuve sėdėti! Nutūpus aš iš jo išlipu kaip didelis ponas ir jaučiuosi lyg ir savininkas tos lopytais sparnais mašinos. Viskas bus gerai!“. Ir buvo gerai, baigęs aviacijos karininkų kursus, 1922 m. liepos 15 d. Jeronimas pirmą kartą skrido savarankiškai. Visiems lakūnams tai įsimintiniausias skrydis. „Instruktorius išsikraustė iš sėdynės ir paliko mane vieną. – Gali skristi.“ Po sėkmingo pirmojo savarankiško skrydžio, sekė kitas išbandymas – žvalgo skrydis. Jis taip pat buvo puikus: „Jaučiuosi visą laiką sėdynėje kaip savo kambaryje. Viskas aišku ir suprantama.“ J. Garolis skraidė įvairiais Lietuvos Karo aviacijos lėktuvais, o skristi LVG lėktuvais jau reiškė būti karo lakūnu. Į juos įstojo 1923 m. balandžio 21 d., tada Jeronimui buvo suteiktas karo lakūno vardas, lakūnas paskirtas į 3-ąją eskadrilę. Pabaigė aukštojo pilotažo kursus.
Lakūnai aviacijoje mokėsi įvairių disciplinų: elektrotechnikos, meteorologijos, aviacijos teorijos, oro žvalgybos ir kt., praktiniai dalykai sekė greta. Vienas iš praktinių dalykų – bombų svaidymas. Jas mėtyti reikėjo žvitrios akies ir taiklios rankos, nes prietaisų nebuvo. Praktikavosi ne tik mokymo metu ir ne visai leistinais būdais, visgi turėjo polinkį nuotykiams ir aštriems pojūčiams. Iš lėktuvo mėtė „bombas“, o iš tikrųjų betono nuolaužas. Nusižiūrėję taikinius laukuose ir ežeruose, leisdavo žemyn turimas nuolaužas. Galima tik įsivaizduoti, kokios problemos būtų grėsę, jei kas būtų sužalotas tokių „pratybų“ metu. Oficialių mokymų metu viskas vyko kiek saugiau, buvo naudojami smėlio maišai, nors ir su jais būta nutikimų. „Kartą vienas žvalgas besitrindamas sėdynėj užlipo ir suspaudė maišelius. Srovė, kad pagavo smėlį nešti – lėktuvas pavirto skrendančiu smėliniu sūkuriu“, bet įdomiausi skrydžiai būdavo naktį „ugnis naktį švystelėdavo aštria, pikta liepsna.“
Jeronimas Garolis dažnai gelbėjo kitus lakūnus, todėl saviškių buvo pramintas „greitąja pagalba“. Priverstiniai tūpimai, „nutrūko vamzdelis“, „vanduo išbėgo“, „reikia nuvežti reikalingus daiktus“, „skambina Januškevičius kažkur nudribo“ ir taip būdavo net ne po vieną kartą per dieną. Gelbėtoju teko darbuotis ir jūroje, įstrigusiems laivams pristatyti maisto. „Laivas dar vis įšalęs ir nepasikrutina iš ledinių replių. Iš jo vėl gauta šviesų signalai, kad, iš mūsų numesto maisto, pasiliko tik trupiniai. Susikrovėme vėl atskirus maisto paketus. Skrendame gilyn į ledais padengtą jūrą. Darau posūkį ir žiūriu kur dribs siuntinys iš dangaus. Bambt! Tiesiai prie jūrininkų kojų.“ Už šią pagalbą Jeronimas gavo Tarptautinės gelbėjimo lygos Paryžiuje I laipsnio aukso medalį ir diplomą. Lakūnas tikrai pateisino greitosios pagalbos vardą: visada buvo pasiruošęs ir norėjo padėti.
Atrodo, ką tik svajojo apie pirmąjį skrydį, mokėsi ir padėjo kitiems, o jau 1927 m. pavasarį pats mokė būsimus lakūnus. Tuo momentu Jeronimas buvo atlikęs 816 skrydžių. Šis darbas reikalavo kantrybės, atidumo ir kėlė daug streso. Ypač nerimaudavo, kai paleisdavo būsimus lakūnus vienus į dangų: „stovėdavau ant žemės, matydavau, kad kuris jau dievai žino ką daro, kas geruoju nesibaigs, bet nei padėt, nei patart nėr kaip.“ Pergyvendavo už kiekvieną mokinį, tarsi prisimindamas ir savo pirmuosius nedrąsius žingsnius.
Aviacinės tarnybos įvykis, kurį patyrė pirmasis Lietuvos aviacijoje, J. Garoliui įsiminė ne ką mažiau nei pirmasis skrydis. Antru gimtadieniu galėtume pavadinti Jeronimo šuolį parašiutu iš krentančio lėktuvo. Tuo metu visai nesenai buvo gauti parašiutai „Salvator“, juos reikėjo dėvėti skrydžio metu, bet lakūnai į juos žiūrėjo skeptiškai: „nemirėm iki šiol be jo, gyvensim be jo ir toliau“, tačiau Jeronimui parašiutas išgelbėjo gyvybę. 1929 m. birželio 20 d. kpt. Jono Nastaro pilotuojamas lėktuvas po staigaus posūkio pateko į suktuką, lakūnui nepavykus lėktuvo išvesti iš suktuko, lėktuvas pradėjo kristi. Žvalgo kabinoje buvęs Jeronimas išsigelbėjo: „išsiplėšiu iš sėdynės… Apsisuku nuo atsidarančio parašiuto smūgio…“, „Už 10 žingsnių pamatau tolumoje beformę krūvą iš puikiojo mano lėktuvo. Sulankstyto ir suversto metalo krūva, suplyšusios drobės gabalai. Pro liemens sutrintus rėmus matau Nastaro kombinezoną. Sunkumas suspaudžia širdį. Aš buvau laimingesnis sekunde.“ Jeronimui pasisekė, parašiutas išgelbėjo jam gyvybę, bet jis neteko savo draugo, kolegos, tokia patirtis atmintyje lieka ilgam.
Lietuvos lakūnai patirties sėmėsi ir užsienyje. J .Garoliui taip pat teko nemažai stažuotis. Viena ilgesnių stažuočių buvo 1932 m. Italijoje: „mane išsiuntė 10-iai mėnesių Italijon į lakūnų kapitonų kursus.“ Čia lakūnai praktikavosi šalia Alpių kalnų lėktuvais „Caproni 101“. Kaip pats Jeronimas pastebėjo, kad „tenykščiai buvo tikrai gana karšto temperamento ir kai atlikinėdavo oro uždavinį, atlikinėdavo jį azartiškai“, tuo galėjo įsitikinti stažuodamasis ir aviacijos daliniuose. Italijoje laikas praėjo labai gretai, Jeronimas įgijo ne tik patirties, bet ir atrado naujų draugysčių. Grįžęs į Lietuvą gavo majoro laipsnį ir buvo paskirtas 6-osios eskadrilės vadu. Tuo laiku Jeronimas jau turėjo gana solidų išskraidytų valandų skaičių – 1500. Tų pačių metų gale gavo ir aviacijos garbės ženklą „Plieno sparnai“, kurio tikrai buvo vertas.
1934 m. J. Garoliui buvo permainų metas. Birželio 7 d. dalyvavo voldemarininkų perversme, kas lakūnui kainavo vietą, Jeronimas buvo atleistas iš Karo aviacijos. Vienos durys užsidarė, bet kitos atsidarė. J. Garolis pradėjo aktyviai dalyvauti Lietuvos aeroklubo veikloje „savo lakūniškų sugebėjimų jis nemaža yra davęs ir Aeroklubo lakūnams, mokindamas ir treniruodamas juos.“ Lietuvos aeroklube taip pat pasitaikė „pirmų kartų“: tapo malūnsparnio instruktoriumi. Malūnsparnis tuo metu buvo gan nauja priemonė, o Lietuva jau tokį turėjo – vienintelį Baltijos šalyse – „Cierva C-30“. „Garolis buvo mūsų pirmasis, skraidęs malūnsparniu. Visi šiandieniniai LAK malūnsparnio pilotai yra Garolio išmokinti“. Malūnsparnį „Cierva“ Jeronimas demonstravo aviacijos šventėse, paskraidindavo norinčius. Pademonstruoti malūnsparnio buvo išvykęs ir į Helsinkį. Mūsų lakūnai negalėjo išvengti prašymų parodyti malūnsparnį, kuris dažnam buvo matytas tik laikraščiuose ir televizijoje. Neapsieita čia be nuotykių. Gautas prašymas malūnsparnį „Cierva“ parodyti miesto – kur, kaip žinia, daug pastatų ir tikrai jokio pritaikymo skraidyti – aikštėje. Nusileido sėkmingai, bet va pakilti buvo sudėtingiau: „priešais buvo 8 aukštų namas, o aikštelė visgi nedidelė“, „pradėjau ruoštis rūkščiam pakilimui“, „Metras po metro prišliaužiau prie pat namo sienos, o reikalingo aukščio neturiu“, pavojinga situacija ir įtampa baigėsi sėkmingai, būdamas tikras profesionalas, Jeronimas pakilo tarp namų stogų, nelaimės buvo išvengta, o malūnsparnis visiems paliko neišdildomą įspūdį, kaip, greičiausiai, ir pačiam lakūnui ši situacija.
Atsidavęs LAK veiklai, bet ir nepamiršęs savo lakūniškų dienų Karo aviacijoje, J. Garolis Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavo 1941 m. birželio 22–24 d. sukilime, buvo Linksmadvario būrio vadas ir štabo viršininko pavaduotojas plk. ltn. J. Jankausko grupėje.
Nuo 1942 m. buvo alaus daryklos „Sudavija“ direktoriumi, o vėliau net ir Prienų burmistru. Gyvenimas J. Garolį ir jo šeimą nubloškė labai toli nuo Lietuvos. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. lakūnas su šeima persikėlė į Australiją, kur iki 1972 m. praleido paskutines savo gyvenimo dienas, prisimindamas lakūno dienas, pirmus kartus ir gyvenimą savame krašte – Lietuvoje.
Visos citatos iš „Šešiolika metų lėktuve“, „Lietuvos sparnai“, 1938 m., Nr. 4.
Justina Nenortaitė yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.
