Ne tik mokslininkams bei istorikams, bet ir dažnam praeities žinovui įdomu, kaip gi buvo skaičiuojami metai senovės Romoje? Laiko skaičiavimas prasidėjo raštui atsiradus. Buvo nuolat stebimi gamtos reiškiniai, žvaigždės, ypač Mėnulis ir Saulė. Analizuojant Mėnulio judėjimą, pagal jo fazes pavyko nustatyti pirminį matmenį tolesniam laiko skaičiavimui – žemės parą.
Šios buvo sudėtos į pilną ciklą, ir vidutiniškai susidarė trisdešimt parų. Po dvylikos ciklų pasikartodavo pirmasis. Taip atsirado metai. Mėnulio kalendoriai daugeliui tautų tarnavo ilgai, nors ir turėjo tam tikrų netikslumų.
Kaip skaičiuoti metus, amžius, epochas? Kaip užfiksuoti šias dienas nuolatiniame ir stabiliame sąraše, su pradžia ir pabaiga? Tūkstančius metų žmonės įvairiose planetos vietose ieškojo atsakymo į šį klausimą. Tačiau jie taip ir nesutarė. Dienos buvo sudėtos į mėnesius, sukuriant metų kalendorių, bet skirtingose tautose jis buvo skirtingas. Vis dėlto tai buvo savotišką mėnesių ir metų ciklų sisteminimo pradžia. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
