Tai, kas vyko Lietuvoje šiomis dienomis prieš 105-erius metus, verta ne tik atskiro sukakties paminėjimo. Lemtingus Lietuvos likimui įvykius pasirinkome lapkričio mėnesio tema. Kalbame apie lapkričio 17–21 d. vykusias Širvintų-Giedraičių kautynes. Pasistengsime šių 4 dienų įkarštį sutalpinti į 2 pasakojimo dalis, stengdamiesi perteikti šios kovos ir jos aukų nuopelnus ir svarbą.
Pirmąją pasakojimo dalį paskirsime priminti kautynių kontekstą ir atsistoti į tuo metu išgyventą lietuvių padėtį. Neramumai ir nesantaika tarp nepriklausomybes paskelbusių Lietuvos ir Lenkijos valstybių įsiplieskė išsiskyrus ateities vizijoms. Lenkijai matant Lietuvą kaip vis dar turėtos bendros unijinės valstybės dalį, o pastarajai siekiant žygiuoti visiškai nepriklausomu ir nevaržomu keliu, nesutarimų įtampa vis dažniau konsolidavosi į ginkluotus susirėmimus. 1920 m. rudenį konflikto karštinė pasiekė aukščiausią laipsnį. Atrodė, kad spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis suteiks taip reikalingą atokvėpio pertrauką, bet pasirodė, kad tai buvo pačio kritiškiausio momento pradžia. Jau po dviejų dienų neva tai sukilusi generolo Liucijano Želigovskio (1865-1947) vadovaujama rinktinė įsiveržė ir užėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Kas vyko toliau – ir yra mūsų mėnesio tema.
Nors karyboje įsigalėjus kulkosvaidžiams, kavalerijos puolamoji jėga neteko savo smogiamosios galios, jos judrumas ir mobilumas vis dar buvo svarbus. Lietuvių ir lenkų konflikte būtent šios kavalerijos savybės suteikė pietiniams kaimynams svarų pranašumą. Lietuvos kariuomenė aptariamu metu, ypatingai po skaudžių nesėkmių ties Augustavu, Seinais ir Suvalkais, išsibarstė po ilgą pietų frontą. Nusilpusios pajėgos atvėrė didelius ir patogius tarpus priešo įsiveržimui. Situaciją dar labiau blogino prarastas Varėnos geležinkelio transporto mazgas, neleidęs laiku permesti savo pajėgų Vilniaus gynybai. Be abejo, „maištininkai“ sukilo ne tik Vilnių užimti. Jų tikslas buvo prijungti visą Lietuvą prie Lenkijos. Sekantis ir galutinai šį tikslą įgyvendinti turėjęs žingsnis – Kauno užėmimas. Laimei, per likusią spalio dalį Lietuvai pavyko atremti šį smūgį ir taip bent kuriam laikui išsaugoti gyvą valstybę.
Vis dar akivaizdžią persvarą turintis Želigovskis neapleido Kauno ir tuo pačiu visos Lietuvos užėmimo plano. Generolo vadovaujamos pajėgos lapkričio 17 d. ankstų rytą pradėjo didelį puolimą 30 km Širvintų–Giedraičių–Dubingių fronto ruože. Lietuviams žūtbūt reikėjo neleisti susijungti puolančioms lenkų grupėms prie Ukmergės. Susiliejusioms lenkų pajėgoms beliktų pro Kėdainius veržtis į Kauną. Tą dieną stipriausią smūgį sugėrė 2-asis pėstininkų pulkas, gynęs Giedraičius. Jam teko pasitraukti iki Želvos ir Balnininkų. O 7-ajam pėstininkų pulkui teko palikti Širvintas. Atsilaikyti prieš gausesnes lenkų pajėgas nebuvo šansų, bet, nepaisant to, lietuviai garbingai kovėsi iki paskutinio šovinio. 2-ojo pėstininkų pulko mokomosios kuopos vadas ltn. Mečys Kareiva (1901-1944) paskutinę lenkų ataką atmušė jau vien tik rankinėmis granatomis.
Kovodami iš paskutiniųjų, lietuviai Širvintas ir Giedraičius bei kitas turėtas pozicijas užleido tik lapkričio 17 d. pavakare. Padėtis tapo kritine – Lietuvos likimas pastatytas ant kortos. Valstybę išgelbėti galėjo tik stebuklas. Kaip pavyko jį sukurti ir apie tolesnius kautynių įvykius pasakosime antroje mėnesio temos dalyje.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – Emilio Jenerio 1924 m. nutapytas paveikslas „Artilerijos mūšis ties Širvintais XI. 1920 m“ (160×270 cm).
Vytauto Didžiojo karo muziejaus parengtos apybraižos pirmoji dalis.
