Norint tapti žinomu samurajumi, nebūtina būti japonu. Garbė, ištikimybė, drąsa – tai bendražmogiškosios dorybės. Tai įrodė Jaskė, gimęs tolimojoje Afrikoje. Ilgus amžius Japonija buvo izoliuota, iki minimumo sumažindama ryšius su užsienio valstybėmis. Kylančios saulės šalies gyventojus dažnai stebindavo tai, kas europiečiams atrodė visiškai normalu.
1579 m. į Japoniją atvyko jėzuitas Alesandras Valignanas. Šventasis Sostas jį paskyrė misijų inspektoriumi Rytų Afrikoje ir Azijoje, todėl Japonija pateko į jo interesų sferą. Kai kunigas išlipo į krantą, smalsuoliai iš viso uostamiesčio ir apylinkių susirinko pažiūrėti neįtikėtiną keistenybę – „vakarų barbarų” dievo kunigui tarnavo neįprasti žmonės, tarsi „vartęsi anglyse“. Taip Japonijoje pirmą kartą išvysti Afrikos gyventojai. Tarp jų ypač išsiskyrė aukštas vyras, stovėjęs šalia Valignano – jo asmeninis tamsiaodis tarnas ir asmens sargybinis. Neįprasti svečiai labai sudomino Japonijos valdovą – šiogūną Odą Nobunagą, kuris pakvietė italą ir jo tarną į savąją pilį. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
