Ši kelionė buvo neplanuota. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš Maskvos. Liuda (Liudmila Sergiejevna Bogoslovskaja) iš Gyvūnų evoliucinės morfologijos ir ekologijos instituto pranešė, kad organizuoja ekspediciją į Čiukčiją ir teiravosi ar norėčiau joje dalyvauti. Sutikau negalvodamas ir ėmiau skubiai ruoštis į tolimą kelionę. Kvietimas mane pradžiugino, bet nenustebino, nes su Liuda buvome seniai pažįstami. Kadaise Liudą atvykusią rinkti medžiagos moksliniam darbui aš priėmiau Institute, keletą dienų ją ir jos vyrą Sergiejų vežiojau po Lietuvą, apsilankėme ir mano tėviškėje, kur dar gyveno mama. Vėliau, man atvykstant į Maskvą pas savo mokslinį vadovą bei ginant disertaciją, mane ir žmoną priimdavo draugiška Liudos šeima. Toks mokslo darbuotojų bendravimas buvo įprastas ir naudingas abiem pusėm.
Centrinių mokslo įstaigų darbuotojai labai noriai lankydavosi Lietuvoje, kad galėtų bent kiek pažinti vakarietišką pasaulį esantį už „geležinės uždangos“. Tuo tarpu „pabaltijiečius“ viliojo kelionės į tolimas Sovietų Sąjungos vietas, kuriose galėjo patirti daug įspūdžių, pažinti įdomią jų gamtą ir žmones. Draugystę su Liuda, manau, palaikė ir artimos mūsų pažiūros į pasaulį ir tai kas jame vyksta. Kartą per atvirumo valandėlę ji pasakė gerai suprantanti kodėl lietuviai nejaučia meilės rusams. Matyt, ji žinojo Lietuvos santykių su Rusija istoriją, – nuo tamsių carizmo laikų, kuomet bandyta lietuvius nutautinti, priversti juos pamiršti savo kalbą ir garbingą praeitį, iki vėliau įvykdytos Lietuvos okupacijos, represijų prieš kovotojus už laisvę, masinius trėmimus į Sibirą, priverstinę kolektyvizaciją. Žinodamas visa tą, kartu suprantu, kad neteisinga visus rusus vertinti vienodai. Savo kelionėse ir gyvenime sutikau nemažai puikių šios tautybės žmonių.
Mūsų ekspedicijos dalyviai buvo šeši: Liuda ir jos paauglė dukra Katerina, Liudos instituto laborantas energingas rudabarzdis Andriejus Lembergas, gretimo Vystimosi biologijos instituto darbuotojas geraširdis storulis Kolia Perovas, ornitologas Vitia iš Maskvos universiteto bei aš iš tuometinio Zoologijos ir parazitologijos instituto Vilniuje. Ekspedicijai vadovavo Liuda, bet to ji niekada nerodė, – su visais visada buvo nuoširdi ir draugiška. Ji mus stebino ypatingu domėjimusi čiukčių praeitimi, jų dvasiniu pasauliu ir buitimi. Kaip vėliau sužinojau, metams bėgant šis jos domėjimasis dar sustiprėjo. Daug keliaudama po šiaurinius Rusijos pakraščius ir bendraudama su ten dirbančiais archeologais, etnologais , kitais nacionalinių mažumų tyrėjais, ji pradėjo aktyvią veiklą, siekiant saugoti čiabuvių tradicijas, kultūrą, gyvenimo būdą, tapo žinoma šios srities žinove, eksperte, visuomenės veikėja. Neapleido ji ir gamtosaugos, – buvo viena iniciatorių steigiant „Beringiją“, – saugomą teritoriją tarp Čiukčijos ir Aliaskos. Ši šviesios atminties moteris mirė 2015 metais. Po metų pasirodė jos atminimui skirtas didelis straipsnių rinkinys pavadintas “Veidu į jūrą” ( „Licom k moriu“). Jį paruošė buvę Liudos kolegos, bendraminčiai, draugai. Jame yra ir keletas mano darytų nuotraukų.
Ekspedicijoje pažinau ir kitą puikų žmogų, – banginių medžioklės laivo kapitoną Leonardą Maksimovičių Votrogovą, kurį visi vadinome tiesiog Kapitonu. Neaukštas, apskritaveidis, dažnai besišypsantis ir nedėvintis uniformos Kapitonas jau daugelį metų plaukiojo vieninteliu šiuose vandenyse banginių medžioklės laivu „Zviozdnij“. Sumedžioti banginiai buvo plukdomi į Čiukčijos pakrančių gyvenvietes ir atiduodami vietos gyventojų poreikiams, todėl Kapitonas čia visur buvo gerai žinomas ir gerbiamas žmogus. Tą jis užsitarnavo draugiškumu čiukčiams, pagalba jiems, domėjimusi jų gyvenimu bei problemomis. Daugelis jų Kapitoną laikė savo draugu, kuris skatino juos stebėti ir registruoti jūros žvėrių gyvenimą bei gamtos pokyčius. Šie pastebėjimai nugulė daugybėje Kapitonui atsiųstų laiškų, kurie vėliau pasitarnavo geresniam čionykštės gamtos pažinimui. Manau, Liudos ir Kapitono pažiūrų bendrumas ir suartino šiuos du žmones, įžiebė nuoširdžią jų draugystę. Be nuolatinės Kapitono pagalbos ir globos mūsų ekspedicija būtų buvusi neįmanoma. Banginių medžioklės laive mes praleidome beveik mėnesį, – t.y. pusę viso ekspedicijos laiko. Dažnai pavakariais per laivo radiją Kapitonas kviesdavo ekspedicijos dalyvius į savo kajutę. Čia buvome vaišinami krabų konservais ir vynu, prasidėdavo ilgi pokalbiai įvairiomis temomis. Jų metu jutau ypatingą Kapitono dėmesį man, nors nesupratau kodėl.
Sykį jis padovanojo man Japonų jūros lociją, – parankinę laivavedžių knygą naudojamą orientacijai tolimuose plaukiojimuose. O sužinojęs, kad užsiimu kanopinių žvėrių tyrimais, dar padovanojo ir mašinėle spausdintą rankraštį apie Tolimuose rytuose garsų dėmėtųjų elnių ūkį „Sidimi“, kurį įkūrė caro laikais iš Lenkijos ištremtas sukilimo prieš carizmą dalyvis M.I.Jankovskis. Paslaptis ėmė aiškėti po keleto mėnesių, kai mudu su žmona išvydome paradine uniforma pasipuošusį Kapitoną pas save aspirantų bendrabutyje Vilniuje. Per keletą čia praleistų dienų jis savarankiškai „tyrinėjo“ miestą, o vakarais pasakodavo mums ką matęs. Ypač džiaugėsi apsilankęs Nemenčinėje, ilgai bendravęs su vietiniu kunigu, paaukojęs bažnyčiai pinigų. Tokį jo elgesį ėmiau suprasti prisiminęs iš Liudos kadaise girdėtą žinią, kad Kapitonas turi lenkiško kraujo. Pamaniau, kad Lenkijoje, o gal Vilniuje, buvo Kapitono giminės šaknys, o su aukščiau minėtu M.I.Jankovskiu jį siejo giminystės ryšys.Tuomet tapo suprantamas ir Kapitono atvykimas į Vilnių, kuris, matyt, buvo grįstas kadaise prarastos Tėvynės ilgesiu ir noru bent kiek ją pažinti. Gaila tuo metu apie visą tai paklausti patį Kapitoną nedrįsau, o vėliau – jau nebegalėjau. Praėjus ketveriems metams po mūsų ekspedicijos Kapitonas sunkiai susirgo ir mirė būdamas 53 metų amžiaus.
