(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.)
Archeologiniai radiniai liudija, kad banginiai medžiojami nuo priešistorinių laikų. Europoje prieš tūkstantį metų jie buvo medžiojami Pirėnų ir Skandinavijos pusiasalius skalaujančiose jūrose. Bet banginių medžioklė buvo labai pelningas verslas, todėl statant didesnius laivus, banginių medžiotojai pasiekdavo vis tolesnes jūras, o į medžioklę plaukdavo jau ne pavieniais laivais, o jų flotilėmis. Ši veikla ypač suklestėjo19-ame amžiuje, kuomet banginiai buvo medžiojami Šiaurės Atlante, o Kanados, Grenlandijos krantuose įkurta daug banginių apdorojimui skirtų bazių. Dėl nevaržomos medžioklės banginių skaičius šiuose vandenyse netrukus labai sumažėjo. Todėl 20-o amžiaus pradžioje imta juos medžioti prie Antarktidos. Be to, medžioklės laivų flotiles ėmė lydėti dideli banginių apdorojimo laivai, todėl sumedžiotų banginių nebereikėdavo tempti į krantą, o medžioklė tapo daug lengvesnė ir greitesnė.
Praeito amžiaus viduryje didžiųjų banginių kasmet buvo sumedžiojam po 50 tūkstančių ir daugiau. Todėl ir Pietų pusrutulio jūrose jie ėmė nykti, o kai kurios rūšys (mėlynieji, kuprotieji banginiai, finvalai, kašalotai) atsidūrė ties išnykimo riba. Tapo aišku, kad banginių gelbėjimui reikalingos tarptautinės priemonės. 1946 metais Vašingtone priimta speciali konvenciją, o 1949 metais jos pagrindu įsteigta Tarptautinė banginių medžioklės komisija reguliuojanti šią medžioklę, nustatanti sumedžiojimo kvotas. Komisijos sprendimu nuo 1986 metų įvestas komercinės banginių medžioklės moratoriumas. Buvo leista nustatytą skaičių banginių sumedžioti tik moksliniams tyrimams ir vietos gyventojų maistui. Tačiau daugelis šalių (Kanada, Norvegija, Japonija, Rusija ir kt.) ignoravo šį sprendimą. Amžiaus gale kasmet dar buvo sumedžiojama po keliolika tūkstančių banginių. Pastaraisiais dešimtmečiais mažėjant medžioklių apimtims, kai kurių banginių populiacijos beveik atsistatė, kitų banginių skaičius gerokai padidėjo, sumažėjo jų išnykimo pavojus.
Banginiai medžiojami įvairiais būdais. Bene seniausias jų primena medžioklę su varovais, tik ji būna vandenyje. Tokia medžioklė iki šiol kasmet vyksta Danijai priklausančiose Farerų salose esančiose tarp D.Britanijos ir Islandijos. Negausūs šių salų gyventojai (apie 50 tūkstančių) apsigyvenę čia prieš tūkstantį metų, sumedžiotus gyvūnus naudoja maistui, o pačią medžioklę laiko sena savo tradicija, todėl ji nedraudžiama, tik nustatomos medžioklės kvotos, – apie 500 -1000 gyvūnų. Dažniausiai čia yra medžiojami stambūs delfinai – paprastosios grindos. Medžioklė vyksta tam tikrose tam tinkamose pakrantės vietose. Pastebėjus jūroje delfinų būrį, jį apsupa valtys su „varovais“, kurie visaip triukšmaudami gena delfinus link kranto į nedidelę seklią įlanką. Čia delfinų laukia į vandenį įsibridę „medžiotojai“, kurie užkabinę delfinus kabliais tempia juos prie pat kranto, specialiais peiliais perpjauna sprandą ir nugaros smegenis, įpjauna pilvą ir jau negyvus gyvūnus palieka seklumoje nukraujuoti, o patys vėl brenda pasitikti kitų delfinų. Po kiek laiko visa pakrantė būna nuklota negyvų delfinų kūnais, o pakrantės vanduo nuo kraujo tampa raudonas. Vietiniams gyventojams ši medžioklė yra didelė šventė, į kurią jie atvyksta su visomis šeimomis. Iš-dorotų gyvūnų mėsa po lygiai išdalinama visiems gyventojams, ji naudoja maistui, yra labai mėgiama ir vertinama.
Tikrieji Čiukčijos pakrančių gyventojai yra artimai giminingų tautybių žmonės – čiukčiai ir eskimai. Daugelį amžių jie gyveno nedidelėmis grupėmis, kuriose būdavo apie 20-30 giminingų šeimų besiverčiančių daugiausia žvejyba ir medžiokle. Nusistovėjusį jų gyvenimo būdą ir tradicijas visiškai „sujaukė“ sovietmetis. Kolektyvizacija čia prasidėjo 1930 metais ir trūko du dešimtmečius. Kad būtų įmanoma „vystyti planinį ūkį“, dauguma gyventojų buvo perkelti į stambesnes esamas ar naujai įkurtas gyvenvietes. Jose buvo įkurtos artelės, kurios turėjo vykdyti visą ūkinę veiklą, taip pat ir medžioklę, reguliuojamą ir kontroliuojamą „iš aukščiau“. Bet paaiškėjo, kad jūros žvėrių medžioklei trūksta reikiamos įrangos, ji nesiderina su gyventojams įprastu gyvenimo būdu, tradicijomis, yra nuostolinga ir nepajėgia aprūpinti jų maistu.
Bandant spręsti šią problemą, 1969 metais Čiukčiją skalaujančiose jūrose pradėta banginių medžioklė specialiu tam skirtu laivu “Zviozdnij”. Vasarą sumedžioti banginiai plukdomi į pakrančių gyvenvietes, dorojami ir naudojami maistui ar kitoms reikmėms. Pagal nustatytą kvotą kasmet buvo sumedžiojama apie 100-150 pilkųjų banginių. Ši medžioklė tęsėsi iki pat TSRS griūties. Vėliau kurį laiką banginiai čia buvo visai nebe medžiojami. Pastaraisiais dešimtmečiais tradicinę šių banginių medžioklę vykdomą vietos gyventojų valtimis ir harpūnais bandoma atgaivinti. Bet tokios medžioklės įgūdžiai per ankstesnį laikotarpį buvo beveik prarasti, o tradicijos nebevertinamos. Jaunesnės kartos medžiotojai naudodami greitaeiges motorines valtis, galingus šautuvus, dabar jūrų žvėris medžioja daug paprasčiau ir lengviau.
(Autoriaus nuotraukos. Tęsinys – netrukus.)
