(Tęsinys, pirmas dvi dalis skaitykite čia.)
Dienoraštis
1978.07.26
Vakar vakare sužinojome, kad banginių medžioklės laivas ”Zviozdnij”, jau laukia mūsų prie Čaplino gyvenvietės, bet lauks tik iki ryto. Todėl puolėme skubiai ruoštis kelionei. Mašiną mums nuvežti davė vietos pašto viršininkas. Susikrovę visą mantą, laikytą viešbučio saugojimo kameroje ir oro uosto sandėlyje, išvažiavome apie 10.30 val., jau nebesitikėdami suspėti į laivą. Iki Čaplino buvo apie 25 km, kelias vingiavo upės slėniu, besisukaliodamas tai į vieną, tai į kitą jo pusę. Daugelyje vietų kelio visai nebuvo matyti, -čia galinga mašina riaumodama ir šnarėdama akmenų skalda, važiavo tiesiog upės vaga iki pusės pasinerdama vandenyje. Pagaliau priekyje išvydome mėlyną jūros įlanką ir laivo siluetą joje. Vis tik laukė mūsų.
Pravažiavę čiukčių gyvenvietę iš keleto dešimčių namukų, pasukome į pakrantę, kur prie išvilkto į krantą ir jau pusiau sudoroto banginio buriavosi čiukčiai, – vyrai, moterys ir vaikai. Čia ir mes paskubomis išsikrovėme daiktus, o po to aš, Liuda ir Nikolajus, vieno jūreivio lydimi, čiukčių valtimi nuplaukėme link laivo. Dar keletas minučių, ir štai pasiėmę kuprines, geležinėmis kopėčiomis esančiomis ant laivo borto, pasiekėme denį, kur plačiai šypsodamasis mūsų laukė apskritaveidis laivo kapitonas.
Mane apgyvendino laivo mechaniko kajutėje. Jos šeimininkas buvo malonus, pagyvenęs vyriškis, skaitantis “Dėdės Tomo trobelę”. Netrukus kapitonas per laivo radiją visus ekspedicijos dalyvius pasikvietė į savo kajutę. Nustebino čia skambanti lietuviška muzika. Susipažinome su juo arčiau. Kaip supratau, jis turėjo lenkiško kraujo, o jo protėviai kadaise buvo ištremti į Sibirą. Vaišino mus vynu, konservuotais krabais, ilgokai šnekučiavomės, buvo smagu.
Vos išplaukus iš sąsiaurio, jūreivis nuo aukštai ant laivo stiebo įrengtos aikštelės, pastebėjo bent tris pilkuosius banginius. Du iš jų atsiskyrė. Atrodo, tai buvo patinas ir patelė. Kaip aiškino banginių medžiotojai, patinas panerdamas uodegą iškelia aukštyn, o patelė – neiškelia. Laivas pasuko link banginių ir ėmė plaukti ratais, stengdamasis nuplaukti į tą vietą, kur banginiai iškils į paviršių atsikvėpti. Iškilę į paviršių, prieš įkvėpdami šviežio oro, banginiai kartu su vandens purslais išpučia panaudotą orą. Tie iškvėpimai vadinami “fontanais“, pagal juos medžiotojai suranda banginius.
Pasirodė, kad sumedžioti banginį buvo ne taip paprasta. Didelis ir sunkus laivas negalėjo staigiai pakeisti krypties, tad banginiai išnerdavo tai vienoje, tai kitoje pusėje, tai priekyje, tai laivo gale, bet dažniausiai už 150-200 metrų, t.y. per toli harpūno patrankos šūviui. Vieną sykį jie išniro prie pat laivo „nosies“, sudrebindamas laivą garsiai trinktelėjo patrankos šūvis, bet didžiulė geležinė harpūno strėlė tik nežymiai kliudė vieną banginį. Po to laivas dar ilgai juos gainiojo, bet pakilęs rūkas privertė medžioklę nutraukti. Vakare išsimaudžiau pirtyje, pavalgiau laivo valgykloje ir, siūbuojant laivui ant bangų bei monotoniškai gaudžiant jo motorui, įsitaisiau miegoti.
1978.07.27
Per naktį laivas atplaukė kažkur netoliese sienos su JAV ir ėmė dreifuoti. Ryte ilgai nesisklaidė rūkas, bet vėliau išsigiedrijo, pūtė lengvas vėjelis, diena buvo puiki. Jūroje buvo daug banginių, – vienu metu aplinkui buvo galima įžiūrėti bent 10 jų “fontanų”. Dažniausiai jie plaukiojo po 2-3 vienas šalia kito ir prieš vėl panirdami po vandeniu, 4-8 kartus su 8-15 sekundžių pertraukomis išpūsdavo apie 3metrų aukščio “fontanus“. Pradėjus persekiojimą, „fontanų“ skaičius sumažėdavo iki 1-2, o po vandeniu iki vėl išnyrant jie nuplaukdavo 50-150 metrų. Medžioklės metu „bačkoje“ esantis jūreivis su žiūronais žvalgo jūrą aplinkui, praneša apie pastebėtų banginių skaičių ir jų vietą (kryptį, atstumą), parenka stambesnį banginį ir radijo ryšiu duoda komandas vairininkui. Tuomet laivas visu greičiu plaukia link pasirinkto banginio ar jų grupės, siekdamas juos pavyti arba užkirsti jiems kelią.
Laivui artėjant banginiai dažniausiai ima plaukti į šoną arba ilgesniam laikui paneria po vandeniu. Tuomet laivas nuplaukęs banginių judėjimo kryptimi apie 100 metrų, daro posūkį ir siekia atsidurti toje vietoje, kur jie turėtų vėl išnirti. Jei banginiai išnyra netoliese nuo laivo “nosies“, čia prie patrankos esantis harpūnininkas nusitaiko į vieną jų, šūvis sudrebina laivą ir keliasdešimt kilogramų svorio bei apie 1,5 metro ilgio geležinė strėlė pririšta ant lyno, skrieja link banginio. Kai jinai sminga į banginio kūną, sprogsta strėlės gale esanti granata, o strėlės atšakos bei lynas neleidžia banginiui panerti. Esant reikalui, banginis pribaigiamas antru šūviu. Tačiau dažnai harpūnas, siūbuojant laivui, pralekia pro šalį. Iš penkių šiandieną iššautų šūvių tik du buvo taiklūs. Vienas banginis paskendo nutrūkus lynui.
Du kitus iki 11 val. sumedžiotus pilkuosius banginius, už uodegų pririšus juos prie borto, laivas nuplukdė į pakrantėje esančią čiukčių gyvenvietę Lorino. Po pietų laivas, atidavęs banginius, vėl pradėjo medžioklę. Buvo sumedžiotas dar vienas banginis ir nuplukdytas į kitą pakrantės gyvenvietę Janrakinnot. Čia laivas, išmetęs inkarą, ilgai stovėjo, pakol čiukčiai iš gyvenvietės velbotu atplaukė paimti laimikio. Po to vėl išplaukė medžioti. Kapitonas atidavė mums seną jūrinę valtį, kurią mes dažėme, taikėme prie mūsų atsigabento naujo motoro, bandydami užvedinėjome jį. Po pietų kapitonas vėl vaišino mus vynu ir krabais. Laivas tuo metu pasuko į šiaurę link Beringo sąsiaurio, planuota kitą dieną nuplaukti iki Ueleno.
1978.07.28
Beringo sąsiaurį praplaukėme apie 4 val. naktį, pramiegojau. Anksti ryte jau stovėjome išmetę inkarą prie Ueleno, laukdami, pakol čiukčiai atplauks paimti sumedžioto banginio. Gyvenvietė buvo per 1,5 kilometro išsidriekusi pakrantėje. Vienoje jos pusėje kilo neaukšti kalnai su stačiais skardžiais, kitoje pusėje buvo lėkštos pakrantės juosta. Atidavus banginį, laivas pasuko į pietus, praplaukdamas žinomą Dežniovo iškyšulį. Krantuose buvo matyti statūs, rūstūs aukšti skardžiai iki pusės uždengti žemų debesų. Netoliese nuo iškyšulio ant neaukštos kalvos baltavo paminklas Dežniovui, kryžius, o žemiau matėsi keturi nebegyvenami poliarinės stoties namukai bei apleistos čiukčių gyvenvietės liekanos.
Plaukdami į pietus, išplaukėme iš tiršto rūko juostos, vėl buvo saulėta, bet jūra buvo nerami, – pučiant stipriam, žvarbiam šiaurės vėjui, bangų viršūnės putojo, o laivą stipriai supo. Pora bandymų sumedžioti banginį buvo nesėkmingi, – tarp putojančių bangų buvo sunku įžiūrėti banginių “fontanus”. Vakarop vėl pasukome į šiaurę, kapitonas vėl vaišino, ilgai kalbėjomės įvairiais klausimais, pasiūlė mums filmuoti jo kamera Kijev-16A.
1978.07.29
Per naktį atplaukėme šiauriau ir į vakarus nuo kyšulio Serdcie Kamien. Šeštą valandą ryte buvo sumedžiotas didžiulis banginis, o po poros valandų – dar vienas. Naktį palijo, buvo apsiniaukę, bet palyginti šilta, vėjas ir bangavimas aprimo. Dabar plaukiame į Įnčauną, kur paliksime vieną banginį, o po to su antruoju banginiu – vėl į Ueleną. Netrukus pasirodė uolėtos, pilkos Sierdcie Kamien pakrantės. Čia nuo kalvų sniego lopai leidosi iki pat apačios, bet vietomis buvo matyti ir žaliuojančių plotų.
1978.07.30
Oras pagedo. Apsiniaukę, rūkas, stiprokas vėjas ir didelės putojančios bangos.Laivą stipriai supa, bet aš ir Kolia laikomės kaip niekur nieko. Liudą užsupo. Guli, nevalgo. Visą dieną plaukėme į pietus. Vakarop netoli Čaplino buvo sumedžiotas banginis. Nemažai laiko praleidžiame pas kapitoną Leonardą Maksimovičių Votrogovą, kalbamės įvairiausiomis temomis. Jis turi lenkų kraujo, jo tetos kalba lenkiškai. Tuo labai didžiuojasi, domisi Lenkijos istorija ir viskuo kas lenkiška. Turi namažai įdomių knygų, apsiskaitęs. Savo išvaizda ir charakteriu visai nepanašus į gan didelio laivo kapitoną: apvalaus veido, šviesių plaukų, neaukštas, kresnas, nedėvi uniformos, su visais kalba švelniai, šypsodamasis. Mumis jis rūpinasi ypatingai, visada linksmas, dažnai kviečiasi į savo kajutę pabendrauti, vaišina vynu, krabų konservais.
1978.07.31
Oras be permainų, kartai kiek pašviesėja, o po to vėl įkyri dulksna. Ryte ties Providenija gyvenviete buvo sumedžioti du banginiai. Laivas tempė juos vakarų kryptimi link į Enmeleno. Po pietų ėmėme treniruotis naudotis radijo siųstuvu, kurio mums prireiks išsilaipinus negyvenamoje saloje. Be jo, atidavė naudotis jūrinę valtį su irklais, kitą inventorių, siūlė netgi sekstantą. Paskui plaukiantį laivą visa laiką seka pulkas kirų, kartais ir albatrosai bei kiti jūros paukščiai. Fotografavau juos, išbaigiau vieną kino juostelę. Vakare – pirtis, kinas.
1978.08.01
Ryte abu vakar sumedžiotus banginius palikome Uelkalyje. Oras sušilo, saulėta, pučia silpnas vėjas. Bet po pietų vėl apsiniaukė ir atvėso. Plaukiant į rytus, matėme daug banginių, – keturiose vietose po 1-2 banginius, o vienoje vietoje – net pasklidą jų būrį iš 7-10 banginių. Du iš jų buvo sumedžioti ir vėl nutempti į Uelkalį. Netoliese nuo jo matėme kitokios rūšies banginį – mažąjį ruožuotį, girdėjome, kad šiose vietose gausu ruonių. Daug fotografavau ir filmavau, kapitonas pasiūlė tą daryti nuo laivo paaukštinimo, esančio laivo priekyje šalia harpūno patrankos. Čia labai siūbuoja į visas puses, be to nuo patrankos šūvių “užgula” ausis.
Baigėme dažyti jūrinę valtį, priedo gavome irklus, inkarą, lyną, atsarginį baką benzinui. Aplink laivą nuolatos skraido būrys įvairių jūros paukščių (“sizaja čiajka”, “serebristaja arba morskaja čiajka”, “glupiš”,”pomornik”), kurių lietuviškų pavadinimų nežinojau. Vakare buvo sumedžioti dar du banginiai.
1978.08.02
Ryte Uelkalyje atidavę vakar sumedžiotus banginius, pasukome link Providenije. Netrukus buvo sumedžiotas dar vienas banginis. Oras vėl pagedo, apsiniaukė, dulkia lietus, laivą stipriai supa. Liuda nesikelia iš lovos ir nevalgo. Kapitonas demonstravo mums filmą apie savo laivą “Zviozdnij”, kuris kadaise buvo minų traluotoju, tik vėliau pritaikytas banginių medžioklei. Išgėrėme po taurelę spirito, nes butelis vyno sudužo nespėjus jo atidaryti, kalbėjomės. Pasirodė, kapitonas yra ir gyvūnų mylėtojas, – prieš dvejus metus jo laive plaukiojo ir 26 miesto karveliai, gyvenantys karvelidėje. Jie galėjo laisvai skraidyti, bet visada grįždavo į laivą.
Pradžioje visi pasiskirstė savo gyvenamas vietas karvelidėje, po to patelės susuko lizdus ir ėmė perėti. Dėl laivo siūbavimo dalis kiaušinių sudužo, bet iš likusiųjų išsirito ir išaugo jauni karveliai. Pastarieji kitąmet patys ėmė perėti, bet jų jaunikliai gimė nenormalūs, – vieni buvo beveik arba visai be plunksnų, kiti pusiau paralyžiuoti, negalėjo skraidyti, netrukus visi padvėsė. Dalis kitų suaugusių sveikų karvelių iš laivo jam plaukiant išskrido į Aliaskos ar kitas pakrantes, bet dalis jų dar ilgai sugrįždavo į savo laivą. Dar prieš karvelius laive gyveno bent trys katinai (Vasia, Zbignevas, Kurtje), šunys, triušiai ir papūgėlės.
1978.08.03
Ryte buvo sumedžiotas vienas banginis ir nutemptas į Nulingraną. Po to atplaukėme į Providenije. Čia išsiunčiau laiškus namo, apsilankiau kirpykloje. Kapitonas banke išėmė 8 tūkst. rublių ir išmokėjo atlyginimus laivo komandai. Netrukus visi jūreiviai buvo daugiau ar mažiau įsilinksminę, – taip jie pakrančių uostuose „Čiukčijos vystymui“ palieka didžiąją dalį savo atlyginimų. Kapitonui padedant, su pasieniečiais suderinome savo būsimą išsilaipinimą ir būvimą Arakamčečeno saloje, valties ir radijo siųstuvo naudojimą.
(Autoriaus nuotraukos. Tęsinys – netrukus.)
