Labai įvairiai vadiname žemiškojo kelio finalą: ir nebūtimi, ir kelione pas Abraomą, ir persikėlimu ar iškeliavimu Anapilin, ir netektimi, tačiau dažniausiai (įprastai) sakome „mirė”. Senovėje karžygiai drąsinosi kelione į amžinojo džiaugsmo šalį ir buvimą Aukščiausiojo pašonėje, jei tik mirtis ištiks karį mūšio lauke, laikantį rankoje kardą. Musulmonai apskritai žmogiškąją būtį laiko žemiškai vargana, tad mirties akimirką pasitinka ganėtinai neskausmingai, juk uoliam tikinčiajam žadamos įvairiausios malonės anapusiniame pasaulyje. Mirtinomis ligomis sergantys neretai mirties šaukiasi, kad baigtųsi nuolatinės kančios, o silpnesnės valios bei psichikos asmenys neretai pakelia prieš save ranką, taip nutraukdami žemiškąją kelionę. Tokius anksčiau laidodavo kapinių pakraščiuose, be deramos šventiko palydos, nes tik Viešpats turi teisę nutraukti gyvybės siūlą, o ne pats žmogus. Visgi, kartais nutinka mirtys, kurias kitaip, nei kurioziškomis ar paikomis, ir nepavadinsi – apie jas šįkart ir papasakosime. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
