Nepilni penki mėnesiai Lietuvos Kariuomenės vado pareigose gali pasirodyti labai trumpas laikas. Nepriklausomybės kovų metu ir toks akimirksnis istorijos tėkmėje palieka gausybę skirtingų įspūdžių. Tiek laiko besikuriančią Lietuvos kariuomenę į priekį vedė generolas leitenantas Pranas Liatukas, kurio 150-ąsias gimimo metines šiandien minime.
Džiugias bei įkvepiančias pergales keitė naujai iškylančios kritinės padėtys ir kaip teigė pats vadas: „sunkiausios valandos būdavo prieš ataką – kaip laimėti mūšį ir išsaugoti kuo daugiau dalinio kareivių gyvybių.“ Vis dėlto, pažvelkime, kas lėmė šio žemaičio paskyrimą kariuomenės vadu Lietuvai lemtingoje kovoje.
Nueitas kelias carinėje Rusijos imperijoje gana panašus į kitų patriotų Lietuvos karininkų. Jau gimnazijoje Rygoje kovojo už lietuvybę, siekė pamokų lietuvių kalba sau ir tautiečiams. Baigė Vilniaus karo mokyklą, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, kur įgavo neįkainojamos patirties, nors ne kartą buvo sužeistas. 1918 m. rugpjūtį grįžo į Lietuvą, o gruodžio 5 d. atvyko į Lietuvos apsaugos štabą Vilniuje. Pulkininko laipsnį užsitarnavęs ir daug karinės patirties sukaupęs savanoris dar tą pačią dieną tuometinio Vyriausybės vadovo Augustino Voldemaro buvo paskirtas 2-ojo pėstininkų pulku. Jau šiame kariniame dalinyje reiškėsi sunkiomis sąlygomis besikuriančiai kariuomenei būdingas chaosas. Minėtojo pėstininkų pulko vadu tai nušalinamas, tai vėl skiriamas buvo Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Tokį blaškymąsi lėmė pastarojo asmenybė, kuri buvo artima kareiviams, bet netinkama vadovybei. Norėdami susigrąžinti savo palaikomą pulko vadą, pėstininkai priešiškai sutiko naujai paskirtą P. Liatuką, o gegužės 4 d. netgi suėmė. Glaistant kylančius nesutarimus, P. Liatukui pavesta vadovauti naujai buriamam 3-iajam pėstininkų pulkui Raseiniuose. Nepaisant varginančio materialių išteklių trūkumo, skurdžiomis sąlygomis pavyko suformuoti drausmingą ir kovingą pulką.
Atlikus tokią sudėtingą užduotį, netrukus sulaukta paskyrimo vadovauti Pirmajai brigadai, kuriai pavyko galutinai išvyti bolševikus iš Lietuvos teritorijos. Tai galiausiai atvedė ir iki aukščiausiojo posto – Lietuvos kariuomenės vado pareigų, kurias tuo pačiu metu reikėjo derinti ir su vadovavimu visai Krašto apsaugos ministerijai. Sustiprinti ryžtui prisiimti šią atsakomybę, P. Liatukui suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir patikėta kova prieš naują Lietuvą užklupusį priešą – bermontininkus. Su šia žūtbūtine kova taip pat sėkmingai susitvarkyta.
Apmaudu, bet pergalingą karjerą sužlugdė būtent vidinė sumaištis. Ne priešo smūgiai ir jėga, o vidinės intrigos ir nepasitenkinimas lėmė karių maištą Kaune 1920 m. vasarį. Nuvykęs į karščiausią pasipriešinimo tašką, Aukštąją Panemunę, kariuomenės vadas buvo sulaikytas ir kategoriškai atsisakė leistis į derybas su maištininkais. Nors valstybei ištikimi kariniai daliniai sutramdė neramumus ir išlaisvino savo vadą, bet šio smūgio pačiam P. Liatukui buvo per daug. Paskutiniame jo įsakyme galime jausti nusivylimą sukilusių karių požiūriu, nes dar visai neseniai teko į priekį vesti nepaisant visų vargų pergalės troškusius didvyrius: „Niekuomet neužmiršiu tų sunkių laikų, kada jūs, kelis mėnesius paeiliui negaudami algos, o kartais dėl sunkaus susisiekimo, mažai gaudami ir maisto, kaip liūtai puolėte bermontininkus ir išvijot juos iš Lietuvos. […] Tikiuosi, kad ir ateityje narsi mūsų kariuomenė daugiau rūpinsis Lietuvos, negu savo reikalais.“
Na, ir visiškai pabaigai negalime nepaminėti, kad P. Liatukas 1919 m. gruodžio 15 d. pasirašė įsakymą, kuriuo skelbiama apie Karo muziejaus įkūrimą. Šiandien toliau tęsiame įsakyme numatytą misiją: „Kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsimoms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybę.“
Nuotraukose – Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.
