Žinoma, kad garsusis šnipas Richardas Zorgė neigiamai atsiliepė apie moteris rezidentes. Jis laikė jas pernelyg sentimentaliomis ir emocingomis, taip pat menkai išmanančiomis karinius ir politinius klausimus. „Net jei jas įtrauksite į šnipinėjimą savųjų vyrų, jos neturės realaus supratimo, apie ką kalba jų vyrai“, – rašė jis. Nepaisant to, KGB aktyviai įtraukė moteris į darbą užsienio žvalgyboje. Su Zorgės nuomone sutiko ir pačios moterys-šnipės. Pavyzdžiui, Galina Fiodorova, dirbusi „šaltojo karo“ metais JAV, sakė, kad moteris yra „jautri, trapi, lengvai pažeidžiama“. Tačiau ji manė, kad šias silpnybes galima paversti galingu įtakos svertu asmeniniuose santykiuose su vyrais. Todėl KGB rimtai domėjosi vilionių galimybėmis.
Pasakojama, kad netoli Kazanės buvo speciali mokykla, kurioje studentės ir stažuotojos buvo rengiamos tapti patyrusiomis ir ciniškomis šnipėmis-vilioklėmis. Ten, kaip ir bordelyje, buvo merginų kiekvienam skoniu. Būsimasis objektas buvo kruopščiai tiriamas, o susitikimas buvo inscenizuotas kaip atsitiktinis. Be to, merginos užduotis buvo ne tik sužavėti „klientą“, bet ir įdiegti klausymosi įrangą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
